Slavai nėra vieningi
– Viename prancūzų laikraštyje perskaičiau antraštę „Trečioji Europa“ – tai Vidurio ir Rytų Europa, kurioje slavai užima nemažą dalį. Ar galima kalbėti apie kokią nors bendrą slavų tapatybę?
– Kalbėti galima ir net reikia, nes vadinamosios slavų vienybės idėjos gyvos politiniuose ir žurnalistų sluoksniuose. Jei egzistuoja tokių idėjų poreikis, reikia jį tenkinti. Bet slavų identiteto sąvoka turi būti patikslinta, ypač kai kalbama apie visą Europą.
Europoje slavų tapatybė egzistuoja, tačiau ji daugeliu atžvilgių gožiama ir net naikinama stipresnių tapatybių. Pirmiausia tai religinis identitetas, nes, pavyzdžiui, lenkai, katalikiška tauta, gerokai skiriasi nuo tautų, kuriose religinis faktorius nėra toks galingas, o ką jau kalbėti apie pravoslaviškas nacijas.
Balkanuose irgi gyvena slavai, tačiau yra ir Balkanų regiono tapatybė, turint galvoje sudėtingą šio regiono istoriją, kuri atskiria čia gyvenančias tautas nuo kitų slavų. Svarbus Balkanuose ir religinis faktorius – pravoslaviška Serbija ir katalikiška Kroatija tebegyvuoja rimto konflikto sąlygomis, nors abi tautos kaip gimtąsias vartoja tos pačios kilmės kalbas.
Dar vienas dalykas – istorinė kiekvienos tautos raida ir patirtis. Slavai čekai formavosi veikiami vokiškos bei austrų kultūros ir dabar tikriausiai labiau linkę solidarizuotis su kaimyninėmis Vokietija, Austrija, Vengrija negu su Rytų Europos slavais, juolab – su Rusija.
Be to, visas čia aptariamas tapatybes dabar smarkiai veikia Europos vienijimosi procesai. Yra slavų tautų, kurios jaučiasi europietiškomis. Ir esama tokių, kurių europietiškumą patvirtina tik geografinė priklausomybė.
Gal ir yra bendrumo tarp visų slavų, bet dabar tai susiję veikiau su istorija, o ne dabartiniu gyvenimu, ypač žvelgiant į pasaulio globalinius procesus.
Slavų žemėlapis
– Globaliniai procesai vyksta. Tačiau kartais susidaro įspūdis, kad Vidurio ir Rytų Europoje tautinės savimonės reikalai tebėra aktualūs. Juk pakalbama apie slavų vienybę, ypatingą dvasingumą ir pan.
– Slavų dvasingumas nėra mitas, bet jis yra tik dalis daugybės įvairių savybių, apibūdinančių šiuolaikinius europiečius – ne vien slavus. Vadinamasis slavų pasaulis su tik jam būdingomis savybėmis egzistuoja nebent žemėlapyje. Tautų vienijimasis šiandien vyksta visos Europos, o ne kokio nors atskiro slavų projekto pagrindu.
Jei šiandien kas nors sugalvotų kurti slavų konfederaciją – nepavyktų, nes slavų bendrumo idėją akivaizdžiai nurungtų vieningos Europos ir pasaulinės rinkos argumentai.
Be to, dabartiniai slavai neturi vienijančios šalies, savotiškos valstybės–magneto, aplink kurią galėtų vienytis. Žinoma, esama visokių ketinimų, bet jie veikiau opozicinio, marginalinio, ar net pogrindinio, t. y. visiškai nešiuolaikiško pobūdžio.
Rusija – nesusiformavusi imperija
– Rusai vis dar norėtų būti vienytojais. Jų kapitalas agresyviai veržiasi į Lenkiją ar Balkanus.
– Taip, slavų vienijimo vėliavą mėgina naudoti rusų Pravoslavų cerkvė. Tačiau tai lokalūs bandymai, juolab kad ekonomiškai jie nėra pagrįsti ir racionalūs. Dauguma slavų elgiasi ekonomiškai racionaliai ir tokiuose projektuose nedalyvauja.
Šiuolaikinė Rusija – tai ne buvusi Sovietų Sąjunga ir tikrai ne 18 a. pradžios Petro I laikų Rusija. Po buvusių sovietinių respublikų atsiskyrimo ji vis labiau juda žemyninės Eurazijos link. Net geografiškai tampa neeuropietiška.
Rusijoje gyvena 20 milijonų musulmonų, demografijos procesas tebėra palankus jiems. Be to, šiuolaikinė Rusija daugeliu atžvilgių formuojama Kaukazo karo pagrindu. Karas skirsto pinigų srautus, atveda į valdžią Kremliuje vieną ar kitą elitą, veikia rusų savimonę – pavyzdžiui, priešiškumas kaukazietiškos išvaizdos žmonėms Rusijos miestuose.
Rusijos valdžios, verslo, karinio elito sluoksniuose daugėja žmonių, kurie nėra slavai – iš Sibiro, Kaukazo, Pavolgio, kitų regionų. Vakaruose ginčijamasi, ar Rusija formuojasi kaip euraziškas darinys, ar kaip pravoslaviška slavų valstybė. Abu modeliai nėra vakarietiški.
Todėl ir rusų kapitalas yra veikiau „žaliavų oligarchų“ kapitalas, pats save laikantis pasaulinio kapitalo dalimi. Rusijoje šiandien lyg ir mėginama formuoti naująją rusų naciją, tačiau jos kultūrinis turinys kol kas neaiškus. Galima sakyti, Rusija šiandien vis dar tebeieško savęs.
Kazachijoje – 4 proc. Europos
Be abejo, tezė „trečioji Europa“ turi teisę egzistuoti, bet šiandien tai ne slaviška Europa. Joje gyvuoja įvairios valstybės, net Kazachija, kurios apie 4 proc. teritorijos yra Europos žemyne ir kur taip pat formuojasi pakankamai galingas „žaliavų kapitalizmas“.
Slavai – ar dalis jų – gal ir galėtų konsoliduotis vieningoje Europos ūkinėje erdvėje, jei veiktų ryšys Kijevas–Maskva. Tačiau ukrainiečiai pasirinko orientaciją į Vakarus, ypač po to, kai rusai taip savotiškai dalyvavo Ukrainos prezidento rinkimuose.
Rusija ir JAV – du eksperimentai
– Kaip atsitiko, kad 20 a. totalitariniai eksperimentai ilgiausiai ir skaudžiausiai paveikė būtent slavus – po Lenino perversmo Rusija su sąjungininkais komunizmą statė ilgiau nei 60 metų? O gal tai tik mitas?
– Šiuo atžvilgiu įdomu tai, kad 20 a. pirmojoje pusėje Rusija ir JAV buvo vertinamos kaip du eksperimentai – JAV kaip liberalaus kapitalizmo bandymų laukas, o Rusija kaip komunistinės raidos eksperimentas. Abu laikyti utopiniais, tačiau vienas įgyvendintas, nes buvo pragmatiškas, o kitas buvo neįgyvendinamas iš principo – vien dėl to, kad komunizmo statyba nuo pat pradžių susieta su pasauline revoliucija ar bent proletariato revoliucija Europoje. Stalinas vėliau suprato, kad tai neįmanoma, ir mėgino kurti socializmą vienoje atskiroje šalyje.
Tačiau Rusijos imperija jau nuo Petro I laikų buvo orientuota į Vakarus.
Tikėtina, kad vadinamasis socialistinis blokas po Antrojo pasaulinio karo lipdytas slavų tautų pagrindu, ypač Rytų Europoje. Juk rusai sutiko, kad Austrija būtų neutrali ir išvedė iš jos savo armiją. Tačiau Čekoslovakijoje SSRS karinės įgulos liko. Iš Graikijos sovietai karius irgi išvedė, o iš greta esančių Balkanų – ne.
Sovietinės imperijos ribos daug kur sutapo su slavų pasaulio ribomis. Tačiau viena po kitos įvykusios revoliucijos slavų kraštuose ir jų integracija į Vakarų Europą parodė, kad slavai sovietų imperijos siūlomą vienijimosi pseudomodelį atmetė ir pasirinko kitas vertybes.