Visi jie išlaikę valstybinius ar bent jau mokyklinius egzaminus, dauguma – iš didžiųjų miestų, žino, kas yra kompiuteris, tačiau jų klausantis dažnai atrodydavo, jog į egzaminą jie atvyko iš negyvenamosios salos, kur nėra laikraščių, televizorių, radijo.
Nes tik taip būtų galima paaiškinti, kodėl pažangiai besimokiusiai merginai iš Šiaulių atrodo, kad jos gimtajame mieste gyvena vos 12 tūkst. gyventojų, kodėl jos bendraamžė iš Klaipėdos tvirtina, jog litas, cituoju, „susietas su Lenkijos zlotu ir Arabijos drachma“ ir kodėl teatru besidominti, pasak jos pačios, devyniolikmetė iš Panevėžio nėra nieko girdėjusi apie Juozą Miltinį.
Kažkas, matyt, negerai mūsų švietimo sistemoje, jei po dvylikos mokyklos suole praleistų metų brandos atestatus gavę vaikinai ir merginos per mėnesį pamiršta mokyklinį istorijos kursą ir dažnai demonstruoja visišką neišmanymą dalykų, kurių galbūt neakcentavo mokykliniai vadovėliai, bet kuriuos turėtų žinoti kiekvienas aukštojo išsilavinimo siekiantis jaunuolis.
Pavyzdžiui, tai, kad Briuselis yra Belgijos sostinė, kad Kaliningradas ir Karaliaučius yra tas pats miestas ar kad Lietuvos kariai tarnauja Irake, Afganistane, Kosove, bet ne Kuveite.
Žinoma, versti kaltę vien ant mokyklos būtų neteisinga: jauno žmogaus išsilavinimas priklauso ir nuo jo aplinkos, pirmiausia nuo šeimos. Jei tėvai skaito knygas, vaikšto į teatrą, žiūri žinias, prenumeruoja spaudą, tikėtina, kad ir jų atžalos aplankys bent vieną spektaklį ar susidomės kokia nors namuose esančia knyga. Jei gimdytojai sau tokios prabangos neleidžia, tada ir vaikams dažnai tenka gyventi kultūriniame užribyje.
Tiesa, kartais pagelbėja žiniasklaida: užmetus akį į laikraštį (jei, žinoma, toks namie yra) arba einant pro žinias transliuojantį televizorių galima visai netyčia sužinoti ir apie ES kilusias problemas dėl Konstitucijos ir apie Lietuvoje vykstančias diskusijas dėl „Mažeikių naftos“.
Taigi žiniasklaidos vaidmuo svarbus. Tuo buvo galima akivaizdžiai įsitikinti bendraujant su žurnalistiką studijuoti siekiančiais vaikinais bei merginomis.
Štai, pavyzdžiui, iš ministrų abiturientai geriausiai žino Viktorą Uspaskich, Viliją Blinkevičiūtę bei Vladimirą Prudnikovą, nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog Ūkio, Kultūros bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nėra tie trys banginiai, ant kurių laikosi Vyriausybė.
Šių politikų populiarumo priežasčių reikėtų ieškoti žiniasklaidoje – nors ir dėl skirtingų priežasčių, jie dažniau nei kiti Vyriausybės nariai puikavosi pirmuose laikraščių puslapiuose, ant žurnalų viršelių ar TV laidų vinjetėse.
Tą patį būtų galima pasakyti ir apie Vilniaus merą Artūrą Zuoką. Jo pavardė dažniausiai nuskambėdavo po Valdo Adamkaus ir Algirdo Brazausko, paprašius būsimųjų studentų išvardyti tris aukščiausius valstybės pareigūnus.
Beje, skirtingai nei kai kurie iš mūsų, dauguma žurnalistiką siekiančių studijuoti jaunuolių iš esmės yra geros nuomonės apie Vilniaus merą ir jo veiklą. Veikiausiai todėl, kad tokios pat nuomonės yra ir nemaža dalis mūsų žiniasklaidos.
Tačiau spaudos ir TV dėmesys svarbus ne tik politikams. Štai, pavyzdžiui, iš dabartinių Lietuvos rašytojų geriausiai žinoma Jurga Ivanauskaitė. Kai kurie, tiesa, jos pavardės neprisimena, tačiau žino, jog ji yra prieš kažką protestavusi.
Neabejotinas lyderis iš visų režisierių yra Oskaras Koršunovas. Populiarumu su juo varžytis tarp abiturientų negali nei Eimuntas Nekrošius, nei Rimas Tuminas, nei Gintaras Varnas. Galbūt esu subjektyvus, tačiau man atrodo, jog tai – pirmiausia žiniasklaidos, o ne O. Koršunovo išskirtinio talento nuopelnas. Ir tėra smulkmena, kad išdidžiai pareiškę, jog yra matę O. Koršunovo „Meistrą ir Margaritą“, būsimieji žurnalistai šiek tiek sutrinka paklausti, kas yra knygos, pagal kurią pastatytas šis spektaklis, autorius.
Sporto baruose lyderiai irgi aiškūs – Arvydas Sabonis ir Šarūnas Jasikevičius. Edvinas Krungolcas, kuris visai neseniai apgynė Europos čempiono titulą, ir net dukart olimpinis čempionas Virgilijus Alekna savo pasiekimais su mūsų krepšininkais nė iš tolo negali varžytis. Bent jau pagal stojančiųjų į žurnalistiką vertybių skalę.
Beje, jei kam nors įdomu, tarp pačių žurnalistų populiarumo viršūnėje yra Henrikas Vaitiekūnas, Edmundas Jakilaitis ir Algimantas Čekuolis. Jiems ant kulnų lipa Marijus Mikutavičius, Marius Veselis bei Edita Mildažytė. Rašantys ar kalbantys plunksnos broliai, pasiklausius abiturientų, Lietuvoje iš esmės neegzistuoja arba bent jau neturi pavardžių.
Ir nieko čia nuostabaus – juk akivaizdu, kad iš visų menų svarbiausia yra TV.
Tiesa, šiek tiek neramu pagalvojus, kad kai kurie iš trisdešimties šiemet dalyvavusiųjų kūrybiniame konkurse kada nors galbūt patys taps žurnalistais, rengs ir pranešinės žinias būsimiems abiturientams remdamiesi savo vertybių skale bei savo pasaulio supratimu.