O štai Panevėžio arkivyskupijos monsinjoras Juozapas Antanavičius vėl priverstas raudonuoti iš gėdos ir atsakinėti į gėdingus klausimus – prieš daugybę metų jį pedofilija apkaltinęs ir teisybės bažnytiniame teisme neradęs panevėžietis Dainius Černas, pastaruoju metu gyvenantis Danijoje, nutarė netylėti ir pirmą kartą viešai prabilo apie tamsiąją Lietuvos dvasininkų pusę.
Pusę, kurią Bažnyčios atstovai ilgą laiką bandė nuslėpti.
„Mane visą laiką bandė nutildyti, sakė, kad tai, ką darau, yra konfliktas su Dievu, bet iš tikrųjų bažnyčioje esantys pedofilai tuo labai naudojasi ir sako, kaip tu taip kalbėdamas gali eiti prieš Dievą, bet aš drąsiai sakau – Lietuvos vaikai nėra tokie, kaip paršiukai“, – antradienį pareiškė 42 metų D. Černas.
Jis teigia, kad pirmą kartą seksualinę prievartą iš dvasininko patyrė būdamas septyniolikos metų, kai iki pilnametystės tebuvo likęs vos mėnuo, o dar kartą monsinjoras jį esą apsvaigino neaiškiais skysčiais, kuriuos įpylė į arbatą, ir seksualiai prievartavo jau po gimtadienio, kai jau buvo sukakę aštuoniolika metų.
Daugybę metų tylėjęs D. Černas šiandien drąsiai jau kalba garsiai ir net neslėpdamas nei savo vardo, nei pavardės, nei veido – esą po to, ką patyrė, baisiau ir blogiau jau būti negali. Ir čia pat dar priduria, kad daugiau gyvenime nekels kojos į bažnyčią ir padarys viską, kad čia nevaikščiotų jo vaikai.
„Noriu, kad tokie dalykai daugiau neįvyktų kitų Lietuvos vaikų gyvenime, tikiuosi, jog mano skaudi patirtis bus naudinga kitiems Lietuvos vaikams ir jie nestos į Kunigų seminariją, suvoks, kad neverta eiti į pedofilų klaną“, – sakė jis ir čia pat pripažino, kad „galbūt ne visi kunigai yra tokie kaip J. Antanavičius.“
Nors po įvykio, kai esą prieš jį monsinjoras J. Antanavičius panaudojo seksualinę prievartą, praėjo daugiau kaip 20 metų, tačiau D. Černas iki šiol nežada nusileisti ir bet kokia kaina sieks įrodyti savo teisybę. Ir ne tik – jis prasitarė, kad taip pat sieks prisiteisti žalą, kurią patyrė dėl monsinjoro esą panaudotos seksualinės prievartos.
Tačiau iš pradžių jis nutarė kovoti su Lietuvos prokurorais – šie buvo pradėję ikiteisminį tyrimą ir D. Černui pareiškę įtarimus dėl to, kad jis esą reketavo monsinjorą, kai savo elektroniniuose laiškuose iš dvasininko galimai reikalavo beveik 2 mln. eurų už panaudotą seksualinę prievartą.
Dėl šio įvykio 10 mėnesių vyko ikiteisminis tyrimas, tačiau galop D. Černui įtarimai buvo panaikinti. Būtent dėl šio ikiteisminio tyrimo metu patirtos žalos Danijoje gyvenantis 42 metų vyras į teismą padavė Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Generalinės prokuratūros.
Šioje byloje trečiaisiais asmenimis yra patraukta Panevėžio arkivyskupija ir monsinjoras J. Antanavičius, o dar neregėtą bylą antradienį atvertė Vilniaus miesto apylinkės teismas – teisėja Regina Eltermanienė turėjo galimybę įsigilinti ne tik į skandalingus įvykius Panevėžio arkivyskupijoje, bet ir susipažinti su Bažnyčios Kanonų teisės įstatymais.
Iš Lietuvos valstybės D. Černas siekia prisiteisti daugiau kaip 620 tūkst. Eur neturtinės žalos atlyginimą, dar panašios sumos ieškinį jis Lietuvai yra pareiškęs Danijos teisme, tačiau ši byla kol kas nepradėta nagrinėti – aiškinamasi, ar ją turėtų nagrinėti Danijos ar Lietuvos teismai. Ne ką mažesnį ieškinį ateityje D. Černas planuoja pareiškiti ir Lietuvos bažnyčiai, ir asmeniškai arkivyskupui.
Į pareiškimą vyskupas net nesureagavo
Teismui įteiktame ieškinyje D. Černas teigia, kad monsinjoras J. Antanavičius dar 2010 m. kovą teisėsaugai pateikė „neteisėtą, nepagrįstą ir tikrovės neatitinkantį“ pareiškimą, kuriuo jis buvo apkaltintas dėl turto prievartavimo.
Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas Panevėžio policijos komisariate – čia, kaip ir moterų pataisos namuose, J. Antanavičius dirbo kapelionu. O tuo metu jau į Daniją emigravęs ir ten statybos inžineriją studijavęs D. Černas buvo priverstas grįžti į Lietuvą: pradėjus ikiteisminį tyrimą jam buvo pritaikytos kardomosios priemonės – įpareigojimas registruotis policijos įstaigoje, rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos, nurodymas gyventi motinos namuose ir dokumentų paėmimas.
Be to, taip pat buvo buvo renkama medžiaga apie jo psichikos būklę.
„Tuo buvo skleidžiamos abejonės, kad aš galiu būti psichiškai nesveikas, bet gydytojai nustatė, kad esu sveikas, aš taip pat pateikiau Danijos medikų išvadą“, – D. Černas teigė, kad buvo pažemintas, o tyrimo trukmė buvo nepagrįstai ilga, sprendimo priėmimas buvo vilkinamas dėl policijos ir prokuratūros pareigūnų kaltės.
Savo ieškinyje D. Černas taip pat nurodė, kad pagal jo pareiškimą Panevėžyje buvo atliekamas tyrimas – jis kunigą J. Antanavičių apkaltino seksualinio pobūdžio nusikaltimais, įvykdytais praeityje, kai jam tebuvo 17 metų.
Vyras pažymėjo, kad apie patirtą seksualinę prievartą jis pirmą kartą pranešė dar 2004 m. Panevėžio arkivyskupijos kurijai. Analogišką pareiškimą jis parašė ir 2008 m., nes į ankstesnį pareiškimą tuometis vyskupas Jonas Kauneckas nereagavo.
„Šis kreipimasis turėjo būti nagrinėjamas pagal Kanonų teisės nuostatas, laikantis bažnyčios autonomiškumo principo, o surinkta medžiaga negalėjo būti atskleista valstybės institucijoms, tačiau Panevėžio vyskupijos kurija tyrimo pagal Kanonų teises neužtikrino, mano pareiškimus, kuriems turėjo būti taikomas slaptumas, atskleidė valstybės institucijoms“, – pabrėžė D. Černas.
Tačiau policijoje pradėtą tyrimą prokuratūra labai greitai nutraukė, nes jau seniai buvo suėjęs senaties terminas.
Mano, kad Bažnyčia atskleidė išpažinties paslaptį
Panevėžietis nurodė, kad Panevėžio vyskupas negynė jo teisių, pažeidė Kanonų teisės normas, kai neužtikrino, kad jo rašyti laiškai, kuriuos jis įvardijo kaip išpažintį, nebūtų viešinami.
„Vyskupas turėjo pradėti bažnytinio teismo procedūrą, tačiau to nedarė, pažeidė Kanonų Teisės Kodekso normas, mane klaidino, nuslėpė informaciją apie bažnytinį teismą, taip man atėmė galimybę pateikti bažnytinę apeliaciją“, – pabrėžė vyras.
Policijoje buvo nutrauktas ir ikiteisminis tyrimas dėl turto prievartavimo iš J. Antanavičiaus – kai D. Černas pasiskundė, kad tyrimą atlieka Panevėžio policija, kurioje kapelionu dirbo J. Antanavičius, byla buvo perduodta į Šiaulius.
Tačiau, pasak vyro, dėl to jis ne tik prarado darbą, bet ir buvo priverstas nutraukti studijas, o iki diplomo gynimo tebuvo likęs pusmetis. Kadangi emigrantas nutraukė mokslus, Danijos vyriausybė nurodė grąžinti visus į jį investuotus pinigus.
Norėjo, kad monsinjoras būtų nubaustas
Apie seksualinę prievartą bažnyčioje viešai prabilęs D. Černas sako, kad apie tai, ką su juo esą padarė J. Antanavičius, jis pirmiausiai papasakojo savo motinai jau būdamas pilnamečiu.
„Ji buvo labai sukrėsta, bet mano mama – giliai tikinti, senovinio požiūrio, ji visą laiką idealizavo Bažnyčią ir net ne kartą man sakė, kad gal be reikalo skundžiausi, ieškojau teisybės“, – pareiškė vyras.
Apie patirtą prievartą D. Černas sakė kalbėjęs ir dabar su jau vienu mirusiu Biržų kunigu, ir vienuole, tarnavusia bažnyčioje, tačiau jie taip ir nepasiūlė jokio problemos sprendimo būdo. Tik vienuolė dėl to labai krimtosi.
Ilgą laiką tylėjęs vyras apie galimai patirtą seksualinę prievartą nutarė pranešti Panevėžio vyskupui, nes, kaip pats sakė, nebegalėjo daugiau kentėti – norėjo, kad J. Antanavičius būtų nubaustas. Ir į vyskupą kreipėsi praėjus tik 12 metų nuo įvykio pradžios. Tačiau, kaip pats sako, nepraleido senaties terminų – popiežius Jonas Paulius II dėl kunigų seksualinių nusikaltimų buvo nustatęs 10 metų terminą, o dabar jau pasitraukęs popiežius Benediktas XVI šį terminą pratęsė iki 20 metų. Jo pradžia skaičiuojama asmeniui sulaukus 18 metų.
„Iš pradžių šią problemą bandžiau patikėti artimiausiems žmonėms, mamai, bet mums buvo labai sunku – negi nueisi į kitą bažnyčią išpažinties ir aiškinsi, kad tavo kolega kitoje parapijoje vaikus prievartauja, – kalbėjo D. Černas. – Niekada nesiekiau apie tai kalbėti civilinėms institucijoms, norėjau, kad šią baisią istoriją išsiaiškintų Bažnyčia savo viduje. Bet niekas į mano pareiškimą nereagavo. Vėliau susipažinau su Panevėžyje tarnavusiu kunigu iš JAV – jis labai nustebo, kad nepilnamečiams tokia opi ir skaudi problema yra nesprendžiama. Jis pats kreipėsi į vyskupą J. Kaunecką, bet šis vis tiek nesiėmė jokių veiksmų. Manau, kad Bažnyčia dangsto nusikaltimus prieš nepilnamečius.“
Buvo persekiojamas, nes norėjo įrodyti teisybę
„2004-2008 m. niekam Bažnyčioje nebuvo įdomūs mano parodymai, į juos buvo atsainiai žiūrima, jie buvo ignoruojami, nors pagal Kanonų teisę iš karto turėjo būti perduoti bažnytiniam teismui, – sakė D. Černas. – Bet J. Kauneckas šį reikalą ėmė nagrinėti administracine tvarka ir po kiek laiko man parašė laišką, kad J. Antanavičiui panaikina monsinjoro titulą, jį nušalina nuo kunigo pareigų ir palieka atgailavimui. Man tai pasirodė keista, nes monsinjoro titulą suteikia popiežius, o ne vyskupas, bet nebuvau Kanonų teisės žinovas, patikėjau J. Kaunecku ir tik vėliau sužinojau, kad buvau apgautas. O juk tikėjau, kad vyskupui rūpi tikinčiųjų sielovada ir jų gerbūvis, bet jis veikė savavališkai ir, manau, J. Antanavičiaus naudai.“
Apie seksualinę prievartą prabilęs vyras tikino, kad buvo priblokštas, kai J. Antanavičius vėliau jį apkaltino turto prievartavimu.
„Buvau gniuždomas psichologiškai, nes siekiau teisingumo, nenorėjau, kad tokie baisūs dalykai pasikartotų kitų žmonių gyvenime, o pats buvau apkaltintas nebūtais dalykais, – sakė D. Černas. – Manau, yra didžiulė nesąmonė, kad prievartautojas savo auką kaltina nusikaltimo padarymu – negalėjau suprasti, kas dedasi Lietuvoje, kodėl taip su manimi elgiamasi, kodėl esu persekiojamas.“
Ne ką mažiau jį pribloškė ir tai, kad Panevėžio vyskupija kai kurią medžiagą perdavė policijai, nors to esą negalėjo padaryti.
„Aš niekada nereikalavau, kad J. Antanavičius man perduotų pinigus“,– sakė vyras, atsisakęs teisme paaiškinti, ar iš tikrųjų rašė laiškus monsinjorui ir grasino nemalonumais.
„Dėl to, kas įvyko, patyriau didžiulę traumą, maniau, kad Lietuvoje bus elgiamasi kaip JAV, tokie kunigai bus išmetami kaip šunys, bet to nebuvo padaryta, – teisme kalbėjo D. Černas. – Juk ateidami į bažnyčią mes tikime, kad mes jiems rūpime, tikrai nesitikime, kad čia sutiksime iškrypėlį, kuris tave prievartaus.“
J. Antanavičius: ne į arbatą, o į rūrą įpyliau
2010 m. kunigų lytinių nusikaltimų bylas tirianti Šventojo Sosto Tikėjimo mokymo kongregacija J. Antanavičių nušalino nuo visų pareigų ir apribojo jo kunigiškas teises. Panevėžio vyskupas J. Kauneckas tuomet 80-mečiam kunigui rekomendavo atgailos gyvenimą ir dėl šio skandalo atsiprašė tikinčiųjų.
Tačiau J. Antanavičius sako, kad niekas jo nenubaudė ir negalėjo nubausti, o tai, ką jau ne vienerius metus bando įrodinėti D. Černas, yra visiška netiesa.
„Durniau negali būti, dėl to, kas vyksta, labai nemalonu, bet durniau negali būti – nesąmonės, jeigu būčiau padaręs nusikaltimą, būtų pasodinę, bet nepasodino”, – DELFI po teismo posėdžio sakė jis.
„Jam tada buvo 18, man – 62, matote, koks jis aukštas vyras, o aš koks? Senis”, –monsinjoras kratėsi kaltės. O paklaustas, ar negalėjo į arbatą pripilti svaiginančių medžiagų ir tada pasinaudoti jaunuoliu (kaip sako D. Černas), J. Antanavičius net supyko: „Į rūrą, o ne į arbatą”.
Prokuroras: valstybė nepadarė žalos
Tuo metu Generalinės prokuratūros prokuroras Vytenis Kasparavičius sako, kad D. Černo valstybei pareikštos pretenzijos dėl jo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo dėl turto prievartavimo yra nepagrįstos.
„Mūsų nuomone, ikiteisminis tyrimas pradėtas teisėtai ir pagrįstai, nes reikia išsiaiškinti, kokie buvo elektroniai laiškai, be to, asmuo (J. Antanavičius – aut. past.) nurodė, kad jam yra grasinama galimai sutrikdyti sveikatą, ir netgi liūdnesnėmis pasekmėmis, bei reikalaujama tam tikros pinigų sumos”, – sakė prokuroras.
Anot jo, prokuratūra privalėjo reaguoti į tokį pareiškimą ir atlikti tyrimą.
„Tai kad atlikus visus procesinius veiksmus nenustatomas nusikaltimas, tai dar nereiškia, kad tyrimas buvo atliktas neteisėtai”, – sakė V. Kasparavičius.
Prokuroras sieks, kad teismas atmestų D. Černiaus pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo, nes ji paprasčiausiai nepriklauso.