Pakankamai ilgą laiką šios šventės buvo minimos liūdnai, o štai pastaruoju metu jų šventime atsiranda vis daugiau džiaugsmo ir kūrybiškumo. O tai džiugina. Šios trys šventės į „TOP 3“ patenka neatsitiktinai – tai yra dienos, kurios kiekvienais metais vienokia ar kitokia forma yra švenčiamos visose Lietuvos mokyklose (kai liepos 6 d. yra dalis atostogų), o tai joms suteikia masiškumo. Kiekvienas mokyklą baigęs pilietis yra ne kartą dalyvavęs šioms šventėms skirtuose renginiuose ir dažnai pabrėžia, jog jie nuobodūs (žinoma, nereiškia, jog taip teigiantys gali pasiūlyti kokybišką ir jį galinčią sudominti alternatyvą).
Kiekvienais metais mokytojai ima sukti galvas kaip aktyviau, kūrybiškiau ir džiaugsmingiau paminėti mano minimas „TOP 3“ šventes. Ir tai pavyksta, nes mokiniai apie tokias šventes žino. Nors istorinės žinios apie šias šventes ir lieka skurdokos. Savo mintimis tikrai nesiekiu iškelti mokyklos, kaip svarbiausios ir vienintelės pilietiškumo ugdymo institucijos. Greičiau priešingai, noriu dar kartą pakalbėti apie tai, kad piliečio ugdymo procese vien mokyklos vaidmens yra per mažai.
Mano siekis yra paskatinti visuomenę ugdyti požiūrį, kad mokykla nėra tik vieta, kurioje yra mokoma ir mokomasi, tai yra vieta, kurioje mokinys bręsta kaip visapusiška asmenybė, formuojasi jos vertybės ir visa tai vyksta, aktyviai dalyvaujant šeimai. Iš kitos pusės siekiu, kad šias eilutes skaitantys suprastų, kad mokiniai nėra ateiviai iš kosmoso, jie yra mūsų visuomenės dalis ir jų ugdymas turi tiesioginę sąsają su mūsų dabartiniu ir ateities gyvenimu.
Tam tikru atspirties tašku galėtų tapti Pilietinės galios indekso tyrimas (naujausias atliktas 2014 m.). Jis tikrai nėra visa apimantis, tačiau neabejotinai, rodo, bendrąsias tendencijas būdingas mūsų visuomenei.
Viešojoje erdvėje dažnai stebimasi, jog mokinių pilietinės galios indeksas (52,4 balo iš 100), lenkia likusios visuomenės (34 balai) ir netgi mokytojų (48,1 balo). Taip tarsi bliūkšta dalies vyresniųjų piliečių populiarinama „nepilietiško ir niekam tikusio jaunimo“ idėja. Tokiais duomenimis neverta stebėtis, nes mokiniai, t.y. didelė ir reikšminga Lietuvos visuomenės dalis, nemažai laiko praleidžia pilietiškumą skatinančioje terpėje – mokykloje. Tačiau per visus metus, praleistus mokykloje, taip iki galo nepavyksta užtikrinti, kad didžioji dalis mokinių įsisavintų savanoriško dalyvavimo pilietinėje veikloje įgūdį.
Piliečio ugdymo procese vien mokyklos neužtenka, būtina į šį procesą įtraukti ir likusias dalis: šeimą, bendruomenę ir likusią aplinką. Proceso visapusiškumas neabejotinai duotų teigiamų poslinkių ir Lietuvos pilietinei visuomenei.
Štai 2014 m. Lietuvos visuomenės pilietinės galios indeksas pasiekė 34 balus, 2013 m. jis siekė 36 balus. Taigi, nepaisant geopolitinės padėties paaštrėjimo, visuomenėje neįvyko radikalių pokyčių (bent jau Pilietinės galios indeksas esminių pokyčių nerodo) ir visuomenės Pilietinė galia sumenko.
Žiūrint formaliai, mokinys, tapęs brandos atestatą turinčia asmenybe, savo pilietinę galią einant metams ima suvokti vis mažiau. Tai vyksta nes netenkama svarbios jį supančios terpės – mokyklos, kuri jį nuolatos skatino veikti, dalyvauti ir pan. Kokiu būdu galima pakeisti šią padėtį? Manau, kad sutelkti dar didesnį dėmesį į jaunosios kartos pilietiškumą, mažiau niurnėti ir paįvairinti šį procesą. Tai yra susiję ir su XXI a. Lietuvos mokyklos funkcija. O tai – ne tik įgytos dalykinės žinios ir akademiniai gebėjimai, kurie vieninteliai susilaukia dėmesio reitinguojant gimnazijas, progimnazijas ir pradines mokyklas.
Edukologas Johnas Hattie teigia, kad „būtų puiku, jeigu visi mokiniai būtų stropūs ir juos rūpestingai auklėtų pasiturintys tėvai, tačiau privalome priimti visus vaikus, kurie pasibeldžia į mūsų mokyklų duris. <..> mokyklinio ugdymo paskirtis – padėti vaikams išsiugdyti tinkamus įpročius.“ Būtent ši mintis labai dažnai yra užmirštama reitingų pasaulyje.
Juk jei reitingas atspindi tik akademinę švietimo įstaigos pusę ar tai reiškia, jog ji yra geriausia tipiniam vaikui. Juk valstybės interesas yra turėti brandžią ir pilietišką visuomenę, o ne tik negausią elitinę jos dalį. Todėl verta diskutuoti ir atkreipti dėmesį į kitus reitinguose nepaliečiamus faktorius: mokinių saugumas, patyčių klausimas, galimybės dalyvauti kultūrinėje, sportinėje ir pilietinėje veikloje.
Ką gali ir turi padaryti XXI amžiaus Lietuvos mokykla? Manau, kad mokykla ir joje dirbantys mokytojai turi padėti mokiniui įgyti praktinius dalyvavimo pilietiniuose ir politiniuose procesuose įgūdžius. Dar svarbiau, jog tai taptų įprasta ir logiška jo savanoriška, o ne prievartine veikla. Mokiniams reikia parodyti, jog politiniuose ir visuomeniniuose procesuose kertinė ašis yra veiklus pilietis. Mokykla turi nešti žinią – „Tai veikia!“. T. y., kad jo kaip piliečio balsas yra girdimas ir analizuojamas. Mokykloje reikia ugdyti supratimą, jog daugelį problemų gali ir turi padėti spręsti aktyvi visuomenė. Šį pilietiškumo ugdymo gairė nėra nauja, įvairiose Lietuvos miestų ir miestelių mokyklose, dėka aktyvių mokytojų tai jau vyksta. Juk kiekvienų metų sausio 1-ąją dieną vis kita Lietuvos mokykla už savo pilietinę veiklą gauna Gedimino pilies bokšte plazdėjusią vėliavą.
Bet yra metodinė problema. Kokiu būdu galima įtikinti mokinį, jog jo balsas yra svarbus sprendžiant valstybės problemas? Tai be galo sunki užduotis, nes labai dažnai skiriasi vertinimas kokį mokinys gauna mokykloje ir kokį vertinimą jam perteikia tėvai. Tad mokinys atsiduria pilietiškumo kryžkelėje: kuo tikėti – mokytoju, kuris tau užduoda namų darbus ar tėvais kurie tave išlaiko? Tad verta išnaudoti šią situaciją. Siekiant paskatinti mokinius labiau pasitikėti savo pilietine galia, būtina pradėti nuo artimiausios aplinkos – šeimos ir mokyklos vėliau „žygiuoti“ į platesnę aplinką – seniūnijos (mikrorajono) – miesto ar rajono savivaldybės ir pagaliau nacionalinę erdvę.
Kiekvienas lygmuo turi atskiras problemas ir galimybės jas išspręsti mokiniams yra skirtingos. Nuo maisto kokybės mokyklos valgykloje iki vidutinio darbo užmokesčio dydžio šalyje. Tai problemos, kurias Lietuvos mokiniai mato ir supranta, tačiau tik nedidelė jų dalis mano, jog jų dabartinis statusas leidžia prisidėti prie šių problemų sprendimo. Tad mokiniai kaip ir didžioji dalis visuomenės tampa abejingais tam kas vyksta aplink juos.
Mokytojų pareiga yra mokinius paskatinti imtis problemų sprendimo. Jei bus pradėta nuo problemų sprendimo mokyklose, vėliau pilietis supras, kad tą patį reikia daryti norint, jog būtų suremontuota mokykla kurioje mokosi jo vaikas, užlygintos duobės, kuriomis jis dunda į darbą ir iš jo.
Todėl pozityviai žiūriu į viešojoje erdvėje pasirodžiusią informaciją apie kuriamą Valstybės pažinimo centrą. Tai galėtų tapti platforma kurioje mokytojai ir mokiniai galėtų pagilinti supratimą apie Lietuvos valdžios institucijų veiklą bei spręsti realias mūsų visuomenės problemas. Ugdomosios aplinkos pakeitimas prisideda prie kokybiškesnio ir efektyvesnio pilietiškumo ugdymo, tad visoje Lietuvoje panašaus pobūdžio edukacinių centrų galėtų atsirasti ir daugiau.
Svarbiausia, kad tai netaptų vienkartiniu pilietiškumo ugdymo epizodu, kuris nėra susietas su kitomis veiklomis. Siekdami mokiniams padėti įsisavinti įprotį „tai veikia!“, turime išnaudoti ne tik artimiausios aplinkos, mokyklos aplinką, bet ir kitas netradicines erdvės bei aplinkas. Neverta pamiršti, jog XXI a. technologijos taip pat diktuoja sąlygas. Netgi socialiniai tinklai gali prisidėti prie šios užduoties. Mokinių balsavimas dėl mokyklos problemų sprendimo gali vykti ne tik su popieriniais biuleteniais ar kilnojant rankas, bet balsavimo procedūrą galima atliekti socialiniame tinkle. Neefektyvu „eiti prieš srovę“ ir šiuolaikines technologines riboti, verčiau šią „srovę“ pakreipti naudinga kryptimi.
Grįžkime prie „TOP 3“ reikšmės. Kaip sausio 13-osios, vasario 16-osios ir kovo 11-osios šventimas turėtų prisidėti ne tik prie mokinių, bet ir prie mokytojų bei likusios visuomenės pilietinės galios augimo?
Pirma, kai visos šios dienos bus ne tik istorijos mokytojų organizavimo reikalas, o taps ir fizikos, chemijos, kūno kultūros ir kitų mokomųjų dalykų integralia dalimi, tuomet galėsime svajoti apie tai, jog mūsų visuomenės pilietinė galia pasieks ir visus 100 balų. Tad šios trys datos turėtų tapti telkiančiu veiksniu. Antra, mokykla, šeima ir bendruomenė turi rasti bendrų sąlyčio taškų ir kartu koordinuotai ir vieningai padėti ugdyti ne tik jauną žmogų bet ir pačius save. Taip greičiau išspręsime alkoholizmo ir nesiskaitymo su įstatymais problemas. Trečia, suprasime, kad visos istorinės datos turi būti ne tik istorijos, bet ir mūsų šiandieninės valstybės dalis, kurios mus moko ir suteikia stiprybės.