Gali būti, kad šio straipsnelio nė netalpins, galų gale, juk DELFI iš tiesų nėra lyrinių nuotaikų raiškos portalas. Tačiau tikiuosi, kad taip neatsitiks ir jūs galėsite patirti Anykščių magiją kartu su manimi.
Atmenate pasaką apie Miegančiąją Gražuolę? Kaip ji verpdama įsidūrė nykštį ir tapo apkerėta, kol žavus princas jos nepabučiavo? Anykščių pavadinimas, sako, irgi kilo iš panašios pasakos. Kadaise, esą, jauna mergina prie upelio įsidūrė į kažkokį spyglį baltas rankeles ir kad sušuks: „Ai, nykštį!“ Upelį pavadino Anykšta, vėliau jo vardas prigijo ir gyvenvietei.
Dar pasakojama, kad kaip tik čia buvusi legendinė Voruta, pilis, iš kurios Mindaugas valdė savo karalystę. Berods, pernai padėtas kertinis akmuo šiai piliai atstatyti. Ko gero, niekas nesiimtų garantuoti šių pasakojimų autentiškumo, tačiau ar dėl to jie mažiau įdomūs? O gal kaip tik priešingai?
Anykščiuose ant Puntuko - jau savaime Lietuvos įžymybės – šono iškaltas atminimo bareljefas Dariui ir Girėnui. Lakūnų veidai išliko nesubjauroti nė vienų barbarų nei per karą, nei ilgus metus po jo. Matyt, anykštėnai labai padorūs žmonės.
Čia stiebiasi į dangų amžinasis žmonių svajonės simbolis – Laimės žiburys. Iki šiol į kalnelį, kurio viršūnėje jis pastatytas, tarsi maldininkai kyla žmonės nusilenkti Jonui Biliūnui ir pakelti akis į dangun rodančią žiburio smailę. Išsitiesia nugaros, išsipučia krūtinės. Vaikai užduoda tėvams pačius pagrindinius klausimus: O kas ta laime? Kodėl į kalną taip sunku lipti? Tėvai kaip moka, taip atsako. Nėra paprasta sąžiningai atsakyti į vaikiškus klausimus. Štai tokios čia vyksta atsivėrimo akimirkos, tokie kasdienybės stebuklai...
Miestelio inteligentijos ir Lietuvos literatūrinio elito atstovas vaistininkas Antanas Vienuolis – Žukauskas parašė ne tik „Paskenduolę“ ir „Prakeiktuosius vienuolius“, bet ir keista mistika persmelktų kūrinių, kuriuos sunku būtų rasti nespecializuotoje bibliotekoje. Ir vyskupas Antanas Baranauskas negalėjo neparašyti savojo „Anykščių šilelio“, kurio bent kelias eilutes net šiandieniniai mažaraščiai vis dėlto žino. Tebestovi po stikliniu gaubtu ir jo lūšnelė.
Centrinėje miesto aikštėje neblogai sutaria sovietmečio architektūros „perlai“ – universalinė parduotuvė, tikėtina, virsianti prekybos ir pramogų sostinės periferine versija, ir priešingame kampe dunksantis tipinis kiek ankstyvesnių formų pastatas, kurio pirmame aukšte tradiciškai būdavo kokia ūkinių prekių parduotuvė, o antrame – restoranas. Aikštės pakraštį ribojanti gatvelė nusagstyta nedidukais namukais, kuriuose tarpukariu, o gal ir dar ansčiau, turėjo būti krautuvėlės. Istorija išties sukasi ratu – dabar čia vėl kuriasi kavinutė, kirpyklėlė, dar šis ar tas paslaugų verslas. Toliau žingsniuojant minėta gatvele pasiektum smailiabokštę raudonų plytų bažnyčią...
Yra čia ir turgelis. Jame daugiausia prekiaujama padėvėtais drabužiais, namų apyvokos prekėmis. Ne, antikvariatu to nepavadinsi, greičiau santūriu lietuvišku vargeliu. Žmonės paprasti, nepasipūtę. Norėdamas derėtis, trimis litais įkainuotus marškinius nusipirksi už du. Nejučia pasvarstau, kaip lietuviai sugeba kokį skudurą (juk vadiname tokio pobūdžio parduotuves „skudurynais“) parduoti brangiau Lietuvoje, negu įsigijo Vokietijoje ar Anglijoje. Taip, taip suprantu, perka presuotus kilogramais, parduoda vienetais, taip ir uždirba, bet vis dėlto...
Nesiverčia man liežuvis šaipytis iš jų padėvėtų „Audi 100” bei „Opel Ascona“ ir darosi pikta, kai savimi patenkinta ponija per aptukusius žandus drebia žodį „runkelis“. Patinka man žmonės Anykščių turguje. Viešėdamas mieste, stengiuosi čia užeiti, dažniausiai ir nusiperku šį tą. Ir būtinai pasikalbu su žmonėmis. O atsisveikindamas visada išgyvenu šviesų, artimą laimei pojūtį, kad santykiai tarp žmonių gali būti ir paprastesni, ir šiltesni. Tam netgi nereikia didelių pinigų.
Kalbant apie gerumą ir šilumą širdyje, negaliu praleisti Arklio muziejaus. Net jei nesate nei artojas, nei raitelis – o juk tikriausiai nesate – verta bent kartą gyvenime atsigręžti atgal ir nusipurčius miesto dulkes prisiminti, kad esame visa tauta iš kaimo. Ir šiandien retas miestietis neturi kaime giminių, ar yra daugiau nei trečia karta nuo žagrės. Ir ko čia gėdytis? Ar to, kad žinome, jog kiaušinius deda vištos, karvė mūkia, kai jos tešmuo pritvinksta pieno, o obuoliai užauga ir Lietuvoje, nors apsiperkant kokiame moderniame prekybos centre to nė neįtartum? Apsilankymas Arklio muziejuje yra ne tiek istorijos pasikartojimas, kiek bemaž sakralinis nusilenkimas savo gentinei praeičiai, protėviams, padėka tam tikram gyvenimo būdui ir pažiūroms, kurie leido mums išlikti iki šių dienų. Žinoma, dabar tai praeitis.
Dar yra ir patys arkliai. Galite pamėginti sėsti į balną. Jojimas – tai tokia meditacijos forma, kai tau be žodžių ima aiškėti, kas esi ir ko tu vertas. Maloniausias momentas, kai tai suvoki ir susitaikai. Smagu suprasti, jog tau ne viskas ir ne visada turi sektis, kad neprivalai nešti ant pečių viso pasaulio, o tave mylintiems žmonėms esi brangus ne tik tada, kai tau šypsosi sėkmė. Tada gali nusipurtyti jau kaimo dulkes, pasigauti arklį, nuo kurio ką tik nusidrėbei, ir vėl lipti į balną.
Pradėti joti reikia žingine...
Gal jau baigsiu, nes aplink Arklio muziejų plyti miškas, po kurį susikibus už rankų galima ir norisi vaiščioti ilgai ilgai...
Nes Anykščiuose mylėti – natūralu.