Ko verti šie vieši pareiškimai ir pagrūmojimai? Ar galime tikėtis, kad štai šis kolektyvinis pasitraukimas sutelks ir partijos eilinius kovai prieš A.Zuoką? Apskritai ar galima dar ko nors tikėtis iš šios partijos?
Patys liberalcentristai neturi atsakymo į šiuos klausimus. Nei tie, kurie traukiasi, nei tie, kurie niekur nežada trauktis. Pirmieji – bandantys versti, pačių teigimu, „autoritariškąjį” A.Zuoką – nė neslepia nusivylimo ir pralaimėjimo nuotaikų. Antrieji – A.Zuoko aplinka – visiškai neįtikinamai kartoja buką frazę: „Viskas bus gerai, viską išspręsime”.
„Kai skęsta laivas, gelbstima įgula ir krovinys, pats laivas. Tuomet mažiausiai rūpi sušlapusios kapitono kojos. Lietuvoje – paradoksali situacija: mes gelbstime kapitoną, patys grimzdami į dugną”, – taip ironiškai padėtį partijoje apibūdino vienas iš narystę sustabdžiusių V.Čepas. Kai kurie liberalcentristai norėtų, kad A.Zuokas pats iššoktų už borto, arba, matyt, neatsisakytų jį išmesti, tačiau ar dėl to savo korektiškumo, ar dėl kokių kitų priežasčių – gal neturi pakankamos įtakos arba įtaigos sugebėjimų – nepajėgia to padaryti. Akivaizdu, kad A.Zuokas – ne iš tų, kurie patys pasitraukia. Be to, turi būrį ištikimų gerbėjų.
Dar šią savaitę intensyviai bandyta ieškoti kompromisų, susitarimų, tačiau penkių liberalcentristų laikinas susistabdymas parodė, jog visos pastangos derėtis yra bevaisės. Akivaizdu, kad skęstančiame laive apskritai dėl ko nors tartis turėtų būti itin sunku.
Ko bus pasiekta, jei partiją bandantieji gelbėti ir A.Zuoko pasitraukimo siekiantieji patys iššoks iš grimztančio laivo?
Ar tikimasi, kad toks viešas demaršas sudrebins visuomenę arba gal privers susimąstyti, padės sutelkti partijos kolegas? Tikėtina, jog kuo ilgiau vidinės partijos lyderio problemos nepavyks išspręsti, tuo mažiau šis klausimas ir apskritai pati partija bus įdomi platesnei visuomenei. Šiuo atveju iš tiesų belieka apeliuoti į A.Zuoko šalininkus, tikintis, kad jų nuostatos ir nuotaikos pasikeis.
Kita vertus, ar tikrai tokių partijos narių kaip K.Glaveckas ar P.Auštrevičius pasitraukimas suvirpins širdis kitiems eiliniams? Daug kas net iš tų pačių A.Zuoko oponentų pripažįsta (žinoma, neoficialiai), kad daug kalbantis K. Glaveckas partijoje tiek tenuveikė. „Politinio perbėgėlio” vardą pelnęs P.Auštrevičius, prisiminkime, nelabai ir skubėjo tapti partijos nariu po Seimo rinkimų. Juo labiau nerimtai atrodo pasitraukusiųjų kalbos apie P.Auštrevičių kaip apie galimą A.Zuoko įpėdinį partijos pirmininko poste.
Gal kiek kitaip atrodytų ir didesnį įspūdį padarytų labiau „idėjiniais” laikomų liberalcentristų G.Steponavičiaus bei E.Masiulio pareiškimai apie laikiną pasitraukimą. A.Zuokas, kuris nėra toks korektiškas, kaip kad jo oponentai, greičiausiai įgyvendins savo pagrasinimus – tiesiog pašalins maištaujančiuosius iš partijos. Beje, A.Zuoko įspėjimai partijos nariams apie jų galimą pašalinimą akivaizdžiai parodė, jog A.Zuokas anaiptol nesijaučia esąs „susispendavusiu” pirmininku ir negalvoja apie grįžimą į partijos pirmininko postą, nes iš jo niekur nepasitraukė. Tai, pasak liberalcentristo Eugenijaus Gentvilo, aiškiai matyti. Dar aiškiau, E.Gentvilo teigimu, ir tai, jog partijoje padėtis per tą mėnesį, kai A.Zuokas formaliai nebe partijos pirmininkas, niekuo nepasikeitė, o tik blogėjo. Partija ir toliau įveliama į A.Zuoko problemas ar į diskusijas dėl jų.
Ką daryti? Reikia A.Zuokui atsistatydinti. Betgi neatsistatydins. Kas tada? Atsakymo į šį klausimą E.Gentvilas nepateikia. Tik pats sako kol kas neketinąs stabdyti savo narystės partijoje, rašąs dar vieną laišką partijos nariams ir teigia dar bandysiąs kalbėtis.
Naujų jėgų E.Gentvilui bei kitiems kiek įkvepia praėjusios savaitės žinia apie tai, kad didžiausio Vilniuje liberalcentristų Naujamiesčio skyriaus pirmininku išrinktas vienas aršiausių A.Zuoko oponentų Vidmantas Martikonis. Daug kas vadina šį įvykį reikšmingu ir teikiančiu vilčių, jog permainų partijoje bus. Tačiau pakrikę liberalcentristų veiksmai iki šiol verčia tuo nuoširdžiai abejoti.
Autorė yra naujienų agentūros ELTA korespondentė.