Valios svarba tuo metu padidėja dvigubai. Velkamą kasdienybės naštą suprantame kaip imperatyvą, kuris padeda išsilaikyti pilkos rutinos jūroje, o atėjus atostogų metui valia suskysta. Jos tiesiog nebelieka, ir žinojimas, kad gali su ledų porcija rankoje visą dieną sėdėti ant suoliuko ir stebėti praeivius, tiesiog varo iš proto.

Reikia ypatingų pastangų, kad atostogos nenueitų vėjais. Ypač vasarą, kai šiltas kampas nebėra absoliuti būtinybė, ribojanti civilizuoto žmogaus judėjimo trajektorijas.

Kita vertus, dar XX amžius sezoniškumą pavertė nieko nereiškiančia sąvoka. Penkios valandos lėktuve – ir prieš akis turite mėlyną jūrą, o po kojomis gurgžda gelsvas smėlis. Atostogos vasarą jau senokai tapo moksleivių ir studentų prerogatyva, kurią jie yra linkę iškeisti į darbą Anglijos braškių plantacijose.

Tačiau tai nepaneigia atostogų vertės mato – jos vertingos tiek, kiek sugebama pasipriešinti kibiai masei, tūnančiai tiek viduje, tiek išorėje. Rutina atsitraukia net tada, kai basa koja mina ne Marmario smėlį, o Everestas taip ir lieka neįveiktas. Atstumas čia niekuo dėtas. Pinigai – juo labiau. Nes kvailiausias kelio matavimo būdas, kokį sugalvojo dabarties žmogus, remiasi pinigų suma.

Dar blogiau, jei su tuo siejama ir atostogų kokybė. Ne nupirkti malonumai, o išgyventi nepatogumai ir nuotykiai sudaro atostogų "aukso fondą". O jiems patirti kartais visai pakanka ir gimtojo miesto apylinkių. Tiesiog reikia sėslų gyvenimo būdą nors laikinai iškeisti į klajoklio dalią. Čia visa paslaptis.

Turisto statusu prekiauja bet kuri kelionių agentūra, tačiau keliautojo siela nežino valiutų kursų svyravimo. Jai tai svetima. Nepažįstamas jai ir progresas, tiksliau, jo teikiami malonumai. Dviratis jau keletas šimtmečių yra dviratis, valtis – valtis, o palapinė savo paskirties taip pat nepakeitė per daugelį amžių. Ir tik tada, kai lietus per visą naktį pirštų galiukais krebždena jos brezentinį stogą, galima deramai įvertinti sausos lovos ir stabilių namų svarbą.

Keliavimas gamtoje iš tikrųjų yra ir kelionė laike. Visi dalykai, kurių neįmanoma pastebėti pilkoje kasdienybėje, vėl įgauna prasmę, kurią jiems teikė protėviai. Noras valgyti tampa esmine būtinybe, kuri privalo būti patenkinta. Su šalčiu arba drėgme taip pat reikia susidoroti. Mąstymas grįžta prie esmės: žmogus ne visagalis ir tai, kas vertinama šiuolaikiniame pasaulyje, dažniausiai yra tik juokingi pramanai.

Štai, tarkim, būtinas kiekvieno keliautojo atributas žemėlapis. Prieš išsiruošiant į žygį verta žvilgtelėti į jį ir suplanuoti, kiek kilometrų per dieną įveiksi. (Bent jau aš, prieš sėsdamas ant dviračio, taip darau.) Tačiau beveik visada reali kelionė tampa dar vienu įrodymu, kad žemėlapis nėra tikslus dalykas. Jis gali pateikti tik būsimos kelionės versijas, nes jame nepažymėti žmonės, kuriuos sutiksi, ant kelio gulinčios vinys ir šaltos naktys. Visa tai atsiranda kelionės dienoraštyje ir, kai vėliau bandai sulyginti jį su žemėlapiu, dažniausiai pasirodo, kad jie vienas kitam prieštarauja. Nors abudu išlieka objektyvūs ir nenuginčijami.

Kelios kelionės dienos keičia požiūrį beveik į viską. Po ilgos kankynės su šlapiomis malkomis puikiai supranti, ką ugnis reiškė protėviams. Kaimo senolės pasiūlytas kompotas po dviračiu įveiktų 30 kilometrų yra vertingesnis už 1979 metų raudonąjį vyną iš Bordo provincijos.

O jei kas nors būtų liepęs kelias dienas iš eilės mojuoti spragilu, tai prieš pjaudamas duonos kepalą gal imtum ir persižegnotum? Ne dėl to, kad esi karštai tikintis, bet tiesiog pati ranka kyla.

Beje, tinkamai surikiuotos atostogos yra pasmerktos tapti šluotražiu, gremžiančiu nuosėdas nuo jutiklių, skirtų metafiziniams virpesiams priimti. Savaitė turi turėti bent vieną dieną, skirtą dvasios reikalams. O metai – atostogas. Jei toliau bandytume tęsti šią loginę grandinę, tai išeitų, kad atostogos turi turėti "kelionę". Kitaip dvasiniai jutikliai nebegaudys anapusinių virpesių.

Esu tikras – Dievas taip pat turi atostogas. Ir per jas labiausiai globoja atostogaujančius. Tiksliau, tuos, kurie šio vertingo metų laiko nešvaisto vėjais.

Nes keliaujančių yra atostogų karalystė. Amen.