Kelionės dienomis BNS korespondentui nuolat kildavo pagunda manyti, kad vasaros kaitra danų ir lietuvių taikdariams kelia daugiau nerimo nei saugumo padėtis bataliono atsakomybės zonoje ir kasdieniai patruliavimo rūpesčiai. Tačiau praėjusios savaitės įvykiai, kurių centre atsidūrė Danijos bataliono taikdariai, visiškai išsklaido galimas iliuzijas, kad Pietų Irake išpuoliai prieš tarptautinės koalicijos pajėgas negresia.
Danų ir lietuvių karių tradicinio patruliavimo maršrute, Dajiro miestelyje, praėjusį ketvirtadienį atvykęs ištirti dviejų irakiečių žūties priežastį, danų patrulis pateko į įnirtingą kryžminę ugnį, netikėtai įsiplieskus konfliktui tarp dviejų genčių. Patrulius teko evakuoti atvykusiam pastiprinimui. Penktadienį Basros priemiestyje Hartoje, pravažiuojant danų konvojams, nuotoliniu būdu buvo susprogdintos dvi bombos. Per minėtuosius incidentus, kuriuose, pirminiais duomenimis, Lietuvos taikdariai nedalyvavo, kariškių ir civilių aukų išvengta tik per plauką.
Vos prieš savaitę, Baltijos ir Danijos žurnalistams su danų kariais važiuojant per minėtąjį Hartos priemiestį, taikdariai, demonstruodami geranoriškumą ir pasitikėjimą vietos gyventojais, nusiimdavo šalmus, o Dajire, užsukę pas vietinės genties šeichą, Lietuvos patruliai ir BNS korespondentas buvo vaišinami rytietiška arbata.
Karštis, dulkės ir vanduo
Daugianacionalinėse taikos įtvirtinimo pajėgose tarnaujantys Lietuvos kariai per "standartinį", 9-10 valandų trunkantį patrulį, kepinant kaitriai dykumos saulei, neretai išgeria po 8-10 litrų vandens. Po įkaitusia neperšaunama liemene prakaitui varvant upeliais, persmelkiant karštam vėjui, vandens gėrimas - vienintelis būdas išvengti dehidratacijos. Ji gali atsėlinti nepastebimai - staiga apsunksta kūnas, prasideda haliucinacijos, ištinka šilumos smūgis, ir nuo mirties gali išgelbėti tik skubi medikų pagalba.
Todėl karinėse bazėse geriamo vandens daug ir jo nemokamai rasi visur - valgyklose, gyvenamosiose ir tarnybinėse patalpose. Vietinį vandenį gerti draudžiama, kariškiai ir tarptautinis personalas geria tik buteliuose iš Kuveito, Jungtinių Emyratų, Saudo Arabijos atvežtą vandenį.
Ketvirtąjį tarnybos mėnesį pusmetį trunkančioje misijoje baigiantys 53 Lietuvos būrio LITCON-5 (Lithuanian Contingent, Lietuvos kontingentas) kariai priskirti Didžiosios Britanijos atsakomybės sektoriui, ir tarnauja Danijos batalione DANCON. Lietuviai gyvena "Danevang" stovykloje, kuri įsikūrė milžiniškoje tarptautinės koalicijos aprūpinimo bazėje, buvusiame Irako kariniame aerodrome Šaiboje, maždaug už 20 kilometrų į pietus nuo antrojo pagal dydį Irako miesto - Basros. Šaibos bazės dydis įspūdingas - ilgesnis nei 2 kilometrų asfaltuotas pakilimo-tūpimo takas tarnauja kaip bazės pagrindinė gatvė, šalia kurios išsidėstė kelios didelės karinės stovyklos, virš kurių plevėsuoja Didžiosios Britanijos, Danijos, Lietuvos, Čekijos, JAV ir kitų valstybių vėliavos.
Nepaisant to, kad įtvirtinimai juosia visą Šaibos bazę, kiekvienos valstybės stovykla - atskiras bastionas su pylimais, užtvarom, šaudymo lizdais, bokšteliais. Beveik kiekviena šalis papuošė savo stovyklos įvažiavimą trofėjine buvusio diktatoriaus Saddamo Husseino karine technika - pabūklais, šarvuočiais. Danai akcentą savo stovyklai papuošti parvilko iš dykumos - tai pamestas visiškai sveikas sovietinės gamybos tankas "T-50" - nors sėsk ir važiuok.
Buitis danų stovykloje maksimaliai užtikrina misijoje tarnaujančių karių komfortą. Kariai gyvena po du-tris konteineriniuose nameliuose, kuriuos aušina kondicionieriai. Nameliai surikiuoti po dvi eiles - "gatvėmis", kurių kiekviena pakrikštyta savaip, ir kiekvienoje jų gyvenantys kariai bando savaip suteikti savo "gatvei" jaukumo. Šarvuočius "Pirranha" vairuojantys danai savo namelių eilę pavadino "Piranijų įlanka", o lietuvių būrys savo gatvę pakrikštijo Geležinio vilko vardu. Sutemus, gatvės pavadinimas "Iron Wolf Street" šviečia raudonai, lyg viliodamas pavakaroti nagingų lietuvių suręstoje pavėsinėje.
"Kiekvienas iš penkių tarnavusių būrių kažką palieka savo pamainai. Radę LITCON-4 mums paliktą verandą, mes ją uždengėme stogeliu, nuo saulės saugo iš nendrių pinti kilimai, kuriuos, susimetę po dolerį kitą, nusipirkome iš irakiečių", - pasakoja LITCON-5 būrininkas, jaunesnysis puskarininkis Darius Stanaitis.
Pavėsinėje vakarais susirenka visi nuo užduočių laisvi kariai. Jie per sienoje išradingai įmontuotą televizorių žiūri palydovinės TV programas, DVD filmus, lošia šachmatais arba šnekučiuodamiesi "užkuria slibiną" - rūko vaisinį tabaką per rytietišką vandeninę pypkę - kaljaną.
Čia pat šaldytuve - didelės vėsaus vandens atsargos, joms galioja nerašyta taisyklė "paėmei butelį - įdėk naują", bei puskepalis naminės lietuviškos duonos, kurios lauktuvių prieš kelias savaites atvežė Lauko pajėgų vadas.
Bazėje galioja sausas įstatymas, parduotuvėje galima įsigyti tik bealkoholinio alaus. Kariai nustatytomis valandomis maitinasi erdvioje valgykloje. Maistą, kuriame gausu daniškos virtuvės patiekalų, gamina privačios kompanijos iš Indijos virėjai. Kaip būdinga daugumai nuolatinių karinių bazių, patiekalai įvairūs, maistingi, patiekiama labai daug šviežių daržovių.
Kiekvienos "gatvės" gale - konteineriai su dušais ir tualetais. Praustis 2-4 kartus per dieną - ne prabanga, o būtinybė. Vandenį padeda taupyti specialūs čiaupai. Ypač paisoma rankų švaros - Irake klesti gausybė sunkių infekcinių ligų, todėl kiekvienoje prausykloje, be muilo, pakabinti indai su medicinine dezinfekuojančia pasta. Tokia tvarka galioja visose be išimties sąjunginių pajėgų Irake bazėse.
Bazėje yra ligoninė, nemokamas interneto centras karių susirašinėjimui su namiškiais, taip pat galima už pinigus paskambinti namo iš telefono kabinų. Ryšiui su namais Lietuvos kariai kas mėnesį gauna po 80 litų priedą, tačiau šios sumos realiai pakanka tik keliems lakoniškiems skambučiams.
Laisvalaikiu lietuviai mielai "pumpuoja geležis" didelėje sporto salėje arba gaivinasi negiliame, bet ganėtinai ilgame - 12 metrų baseine.
"Batalione tarnaujantys danų žvalgai - vyrai nesmulkaus sudėjimo, bet jie labiau linkę pabėgioti, tuo tarpu kai pamatai linguojančią raumeningą figūrą - gali lažintis, kad lietuvis eina", - komentuoja bataliono štabe tarnaujantis vyresnysis leitenantas Liutauras Mickevičius. Pats jis kasryt auštant, kol nekaršta, aerodromo taku nubėga keletą kilometrų.
Pastarosiomis dienomis bazėse paskelbtas aukščiausiojo lygio - "raudonas" - kaitros pavojus, kariai raginami patausoti jėgas sportuodami, vengti saulėkaitos. Nepaisant to, teko matyti "ekstremalais" pramintų danų, kurie išsineša loveles į lauką ir kaitinasi saulėje karščiausiomis valandomis.
LITCON-5 savo misiją pradėjo vasario pabaigoje, kai Irako pietuose dienomis sušildavo vos iki 10-15 laipsnių, o naktimis prireikdavo megztinio ir striukės.
"Kartą pavasarį naktį budėjome dykumoje, pasienyje su Iranu. Niekad iki tol nemaniau, kad Irake įmanoma taip sušalti", - su šypsena prisimena LITCON-5 būrio vadas, vyresnysis leitenantas Evaldas Arbataitis.
Kiekvieno bazės gyventojo nedraugas - dulkės. Nevalomi paviršiai per dieną kitą nugula storu dulkių sluoksniu. Dar nemalonesnės - smėlio audros. Atviruose visureigiuose patruliuojantys kariai neretai pakliūna į karšto pietinio vėjo - arabiškai "šarki" - keliamus smėlio debesis. BNS korespondentas pats patyrė, kad be specialių akinių ir kaukės, kad neapaktum, privalai visiškai užsimerkti, šnervės sukietėja, burnoje girgžda smėlis. Šarki - lyg milžiniškas plaukų džiovintuvas, kaitinantis ir akimirksniu išdžiovinantis ir be to su kaitra kovojantį kūną.
LITCON-5 būrio kariai, atvykę irakietiškos žiemos pabaigoje, neturėjo aklimatizacijos problemų - orai kaito palaipsniui. Tačiau rugpjūčio pabaigoje, kai atvyks pamaina - būrys LITCON-6, karštyje atsidūrusiems naujokams bus sunku. Todėl atvykstantiems vasarą kariams taikoma kelių dienų aklimatizacijos programa.
Saugumo padėtis ir kaina "už galvą"
LITCON-5 būrio pagrindas - Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio bataliono Tauragėje kariai, taip pat kariai atrinkti iš kitų brigados "Geležinis Vilkas" padalinių bei Krašto apsaugos savanorių pajėgų.
Dalis būrio karių turi tarptautinių misijų, taip pat ir Irake patirtį.
Lietuvos kariuomenės vadovybė karių Irake misiją apibūdina lakoniškai - patruliavimas, eskortavimas, sargyba bazėje, objektų apsauga. BNS korespondentas turėjo galimybę sudalyvauti viename "standartiniame" patrulyje.
Lietuvių atsakomybės zona prasideda už kelių dešimčių kilometrų nuo bazės. Tai - didingos Šat al Arabo upės, į kurią susilieja Tigras ir Eufratas, slėnis už keliasdešimties kilometrų į šiaurę nuo Basros, taip pat dykumų plotas pasienyje su Iranu.
Lietuviai patruliuoja Bagdado kryptimi nusidriekusiu greitkeliu Nr.6, kuriame gausu įvairių incidentų.
Paprastai patrulio sudėtyje du automobiliai - danų perduoti nešarvuoti visureigiai "Mercedes Benz", pasak lietuvių karių - "labai geri, patikimi automobiliai". Misijos pradžioje dėl tarpgentinių vaidų į greitkelį Nr.6 buvo leidžiama važiuoti tik šarvuočiais, o lietuviams buvo paskirtas kitas patruliavimo maršrutas.
Kaip pasakojo Danijos bataliono vadas pulkininkas Henrikas Lyhne, po eilinio aštraus konflikto tarp Halaf ir Garamši genčių, tarptautinės koalicijos pajėgos vasario pabaigoje surengė didelę operaciją, kurios metu trys britų kuopos ir danų batalionas apsupo ir tikrino kaimus.
Per operaciją konfiskuota didelis kiekis Kalašnikovo automatų, kulkosvaidžių, minosvaidžių ir granatsvaidžių. Irakiečiai tebeslepia nemažai ginklų, kurių po Saddamo Husseino režimo žlugimo galima buvo rasti bet kur, tačiau sąjungininkų operacija Šat al Arabo slėnyje pagerino saugumo padėtį. Netrukus po jos buvo surengta taikos konferencija, kurioje dalyvavo iš visos Basros provincijos atvykę 21 įtakingas ir gerbiamas šeichas, Irako policijos ir armijos, tarptautinių pajėgų atstovai.
Pulkininkas H.Lyhne, su žurnalistais bendravęs dar prieš praėjusios savaitės incidentus, sakė, kad "nors padėtis pastaruoju metu buvo rami, ir mes prie to pripratome, viskas gali pasikeisti per sekundes, todėl negalima atsipalaiduoti net stovykloje".
"Net ir matydami pagerėjimą, mes jokiu būdu neatsipalaidavę, nepraradę budrumo, mes pasiruošę reaguoti į bet kokius pasikeitimus", - BNS pasakojo LITCON-5 būrio vadas vyr. leitenantas E.Arbataitis.
Todėl ir per įprastą patrulį, kuriame dalyvavo BNS korespondentas, buvo paisoma visų saugumo procedūrų. Iš Lietuvos atskridęs žurnalistas jautėsi pagerbtas ir ypač akylai saugomas - visureigį vairavo pats būrio vadas, priešakinio šaulio vaidmenį atliko kariškių ir civilių santykius kuruojantis vyr. ltn. L.Mickevičius, o džipo saugojo užtikrino daugianacionalinės divizijos vadavietėje Basroje, viešųjų ryšių centre dirbantis vyr. ltn. Tomas Auželis. Priekyje ir iš paskos važiavo dar du visureigiai su kulkosvaidininkais.
Pasak būrio vado, vieni pagrindinių nestabilumo Basros provincijoje požymių - genčių vaidai, kriminalinių gaujų šėliojimas, dažnai pasitaikantys žmonių grobimai ir transporto priemonių užgrobimai.
Šat al Arabo upės slėnyje dominuoja kelios gentys, tarp kurių didžiausios - Garamši, Hallat ir Haman. Šių genčių tarpusavio konkurencija neretai perauga į nesantaiką ir net ginkluotus konfliktus, kuriuos numalšinti pavyksta tik atvykus daugianacionalinių pajėgų greitojo reagavimo būriui. Žmones ir automobilius dėl išpirkos neretai grobia ir pragyvenimo šaltinių neturintys, dykumose gyvenantys arabai.
Užsieniečiui nelengva suprasti, jog Pietų Irako provincijoje galioja "akies už akį" įstatymas, todėl už genties nario nužudymą gresia atsakomasis nužudymas, susišaudymai kyla dėl pagrobtų gyvulių.
Kilus konfliktui tarp genčių, kviečiamas tarpininkauti neutralios genties kilmingas atstovas - šeichas. Dažniausiai per tarpininkavimą susitariama dėl išpirkos už padarytą žalą. Buvo atvejų, kai kompensaciją už padarytą žalą ir atimtas gyvybes mokėjo tarptautinės pajėgos.
Tarptautinių pajėgų vadovybė pripažįsta, kad dėl kompensacijų su vietiniais derėtis tenka, nes tai neretai padeda užtikrinti karių saugumą.
"Žinant ginklų paplitimą, gyventojų nepasitenkinimas dėl padarytos jiems žalos gali sukelti mums rimtų saugumo problemų", - žurnalistams sakė Danijos bataliono vadas pulkininkas H.Lyhne.
Baltijos ir Danijos žiniasklaidai lankantis Basroje, danų kariškiai buvo patekę į kontroversiją. Irakiečiai apkaltino danų patrulių konvojų Hartos vietovėje sukėlus avariją, kurioje, jų teigimu, žuvo 11 žmonių. Karo policija pradėjo tyrimą, ar tikrai nederamas visureigio manevras išprovokavo sausakimšo mikroautobuso ir lengvojo automobilio susidūrimą. Kariškiai teigia, kad civilių gyventojų aukų galėjo būti nuo 5 iki 9.
Ypač keistai atrodo sutapimas, kad būtent Hartoje, vietovėje, kur kariškiams buvo leidžiama nusiimti šalmus, mažiau nei po savaitės danų konvojai pateko į pasalas - prie jų automobilių buvo susprogdintos bombos.
Patrulis
Lietuvių vilkstinė rieda greitkeliu Nr.6. Būrio vadas iškėlė kelias užduotis - pakeliui surinkti informaciją iš Irako policijos atstovų, surengti kelis patikrinimo postus, aplankyti pasienyje su Iranu neseniai iškilusią irakiečių užkardą.
Pirmasis sustojimas - prie vieno iš daugelio patikrinimo punktų. Už betoninių barikadų slepiasi nedidelė policijos stotis ir ugniagesių postas. Policijos stočiai vadovaujantis kapitonas svečių nesitikėjo - vyr. ltn. E.Arbataitis ir žurnalistas policininką užtinka nusiavusį ir žiūrintį televizorių.
"Alibabų, pagrobimų, užgrobimų yra?", - klausia Lietuvos karininkas. "Alibabomis" arabai vadina banditus ir plėšikus.
"Alibaba ne, pagrobimai, užgrobimai - taip", - laužyta anglų kalba atsako irakietis. Jis parodo pastarųjų incidentų vietas.
Palyginti neblogu, šiek tiek išdaužytu keliu Lietuvių konvojui riedant pro šiukšlėmis ir buitinėmis atliekomis užverstus kaimelius, į dvokiančias pakeles pasitikti išbėga vaikai. Jie linksmai moja, šypsosi, prašo vandens ir pinigų. "Maku, maku" (nėra), - atsakome jiems. Visureigiuose esančių vandens atsargų šimtams vaikų neužteks, o priešaky - dar kelios valandos patruliavimo dykumų keliais. Taikdarius sveikina ir suaugusieji, jie moja, šypsosi, spaudžia savo automobilių signalus, mirksi šviesomis.
Šis draugiškumo įspūdis apgaulingas - kitą dieną BNS žurnalistui važiuojant džipu su danais, mašina buvo apmėtyta kiaušiniais, o keli paaugliai rodė nepadorius gestus.
Kitas sustojimas - už kelių dešimčių kilometrų, Dajiro miestelyje, kur gyvena 76 tūkstančiai žmonių. Iš policijos stoties išeina keli kitų šalių žurnalistais, todėl policijos viršininkas neatrodo užkluptas netikėtai ir gerai nušlifuotomis frazėmis raportuoja apie pagerėjusią saugumo padėtį, pasitaikančius pavienius incidentus.
BNS korespondentui pasisiūlo surengti ekskursiją per policijos stotį, parodo tardymo kabinetą, ginklinę, policininkų poilsio kambarį, nesutrinka, paklaustas, ar daboklėje yra sulaikytųjų, ir kviečia užsukti į kambarį, virš kurio durų arabiškai ir angliškai užrašyta "kalėjimas".
Du sulaikytieji, pasak policijos vadovo, "nusikaltėliai" pašoka nuo skudurų, kurie patiesti ant betoninių grindų. Atskiras užkaboris - primityvi išvietė. Kamera švari, nes ir visa policijos stotis neseniai rekonstruota. Vienas vyras sulaikytas įtarus dalyvavimu susišaudyme tarp genčių, kitas - autoavarijos, kurioje nukentėjo keli žmonės, dalyvis. Neriame pro duris atgal, kad neužgautume sulaikytųjų jausmų.
Policijos vadas mielai pozuoja prie skelbimo lentos, kurioje iškabintos sugautų pagrobėjų nuotraukos, komentuoja: "šis kalėjime bus labai ilgai".
Būrio vadas E.Arbataitis nurodo pasukti prie turtingiau atrodančio namo, kuriame gyvena šioje vietovėje dominuojančios Garamši genties šeichas. Haj-Hassanas san Qassimas - aukštas, žilabarzdis, išdidžios laikysenos ir kilnių veido bruožų, perkopęs šeštą dešimtį vyras - pakviečia į vidų. Gerbiant papročius, tenka nusiauti, įsitaisyti ant kilimais išklotos aslos.
Namų šeimininkas pasiūlo svečiams nusisegti neperšaunamas liemenes ir šalmus - garantuoja saugumą. Būrio vadas linkteli - juk lauke likę patrulio vyrai saugo namo perimetrą.
Pokalbyje prie arbatos šeichas per vertėją patvirtina iš policijos jau girdėtas žinias, jog rajone palyginti ramu, pasitaiko pavienių žmonių ir mašinų pagrobimo atvejų. Tačiau šeichas nerimauja, kad vietos gyventojai nepatenkinti dėl keturis mėnesius vėluojančio maisto davinio. Miltų, aliejaus, ryžių, arbatos davinys, kurį skirsto Irako valdžia - svarbi paspirtis darbo ir pajamų neturintiems irakiečiams, nors juodojoje rinkoje už atitinkamą kainą galima įsigyti bet ko.
Vilkstinė pontoniniu tiktu pervažiuoja į kairįjį Šat al Arabo upės krantą. Čia įkurdinamas laikinas patikrinimo postas.
Visureigiai palieka neužblokuotą tik siaurą kelio juostą, ir tikrina priešpriešiais atvažiuojančius automobilius. Vairuotojai ir keleiviai prašomi išlipti, apieškomi, atidžiai apžiūrimi automobilių salonai ir bagažinės.
Keliuose automobiliuose draudžiamų daiktų - pirmiausia ginklų - nerandama.
Išsukęs iš pagrindinio kelio, konvojus važiuoja tolyn nuo paupio žalumos, į sausą ir karštą dykumą. Dar prieš du dešimtmečius čia, iki pat Irano sienos driekėsi datulių plantacijos, užliejamų pievų drėgmė garantavo didelius derlius. Tačiau derlingos žemės buvo sunaikintos per 1980-1988 metais vykusį karą tarp Irako ir Irano. Saddamui panaudojus cheminį ginklą pasienyje, dešimtys tūkstančių hektarų datulių palmių sunyko, ir dykuma akimirksniu užkariavo šį plotą. Saddamas pavertė pasienį su Iranu ištisinių gynybinių įtvirtinimų zona. Ištisus 30 kilometrų iki pasienio kas 100-200 metrų įrengta vis nauja įtvirtinimų linija - grioviai, apkasai, pylimai, specialios kalvos artilerijai ir raketinei technikai. Abipus asfaltuoto kelio dešimtis kilometrų driekiasi prieštankinių ir priešpėstinių minų laukai. Vienišas obeliskas skelbia, kad per karą su Iranu šiose vietovėse žuvo 17 tūkstančių irakiečių.
Artėjant sienai, gausėja susprogdintos ir sudegintos šarvuotos technikos - sovietiniai ir prancūziški tankai, sumaitoti pabūklai.
Siena su Iranu - lyg liniuote vertikaliai iš šiaurės į pietus žemėlapyje nubrėžta linija. Vietomis sieną ženklina pylimas, kai kur griovys.
Asfaltuotas kelias virsta išdaužytu vieškeliu, iš smėlynų iškyla vos prieš kelis mėnesius pastatyta Irako sienos apsaugos tarnybos užkarda. Ji primena stilizuotą viduramžių pilį - sienos, apvalūs dantyti bokštai. Už sienos, Irane - lyg veidrodinis šios užkardos atspindys - labai panaši, tik senesnė, nušiurusi pilaitė.
Pasieniečiai buvo nuėję popietinio pogulio, tik bokštelyje stypčioja vienas sargybinis. Užkardos vadas seržantas tikina, kad pasienio režimas saugomas, kontrabandininkams kelio nėra. Realybė Irake kitokia - dauguma pasienio gyventojų žino takus ir vieškelius per minų laukus ir nuolat gabena kontrabandą - nuo maisto prekių iki buitinės technikos.
Nuo užkardos prasideda patrulio kelias atgal. Keliasdešimt kilometrų dykuma, sužaliavusi Šat al Arabo oazė, greitkelis. Čia surengiamas naujas automobilių patikrinimas. Ilgai laukti laimikio netenka. "Tojotoje", kuria važiuoja irakiečių šeima, lietuviai aptinka du pistoletus - sovietinį TT ir itališką "Berettą". Pusamžis vyras tikina juos turįs savigynai ir išsitraukia leidimą - tik vienam ginklui. Irakietis maldauja grąžinti jam ir antrąjį, tikina turįs jam leidimą namie. Tačiau E.Arbataitis nebesidera - TT konfiskuojamas, arabui išrašomas dokumentas - jei tikrai turi leidimą, gali jį atvežti į Šaibos bazę, pateikti karo policijai, tuomet jis ginklą atgaus.
Besileidžiant saulei lietuvių patrulis grįžta prie bazės vartų. Visureigių kilometrų matuokliuose - nauji 300 kilometrų, tarnybos Irako keliuose kasdienybė.
Netrukus technikai imsis mašinų priežiūros, patrulio vadai pildys raportus, o kariai skubės į dušus atsigaivinti po saulėkaitoje ir dulkėse praleistos dienos.