Dažnas tėvas stengiasi nesureikšminti patyčių, mat ir jų vaikystės bei paauglystės laikais visko buvę. Esą patyčios jaunus žmones užgrūdina. Tačiau psichologai teigia, kad iš tiesų patyčios ir psichologinis smurtas jauname amžiuje turi griaunančią įtaką asmenybės raidai, savęs vertinimo ir orumo formavimuisi.
Per pastaruosius metus teko apvažiuoti 40 Lietuvos mokyklų, bendrauti su tūkstančiais vaikų, mokytojų bei tėvų. Pastebėjome didelius skirtumus: vienose mokyklose patyčios suvaldomos, o kitose – tiesiog veši. Nepatikėsite, bet patyčios ir chaosas kai kuriose mokyklose tokie dideli, kad jas išverti sunku ne tik vaikams, bet ir mokytojams. Vis dažniau tenka išgirsti, kad mokytojai neištveria, išbėga iš pamokos, apsipila ašaromis. Triukšmas, staugimas, užgauliojimai liejasi laisvai.
Anksčiau mokytojai dar rasdavo būdų ir priemonių, kaip pažaboti siautėjančius, smurtaujančius ir iš kitų besityčiojančius paauglius, bet kuo toliau, tuo vaizdas prastesnis. Ypač daug žalos atnešė vadinamasis Bronislovo Burgio bylos precedentas. Nesiimsiu vertinti pačios istorijos, teisus ar ne pats B. Burgis, tačiau istorijos baigtis tikrai pragaištinga. Po teismo daugybės mokyklų mokytojai, klasių auklėtojai, mokyklų administracijos ir vadovai jaučiasi nebe taip užtikrintai, kaip anksčiau ir bijo. Bijo kaltinimų, kad peržengė kompetencijos ir atsakomybės ribas, bijo tėvų teisininkų, bijo švietimo skyrių, bijo teismų. Atsirado net šioks toks sutrikimas, abejonės, ar teisingai suprantamos vaikų teisės, ar mokyklos taisyklės tikrai privalomos, ar kai kurios vaikus disciplinuojančios priemonės neprasilenkia su teisės aktais.
Kad neužkliūtų, kad nenukentėtų nemažai mokytojų, klasių vadovų ir mokyklų direktorių „įjungė“ abejingumo režimą. Jei visiems gerai,tai ir mes kažkaip ištversime. Prasčiausia tokioje situacijoje yra vadinamosioms patyčių aukoms. Jos turi išgyventi neapsakomus potyrius: pliūpsnius užgaulių žodžių ir keiksmų, stumdymus ir net muštynes, kurtinantį triukšmą, mokytis tam visai netinkamoje aplinkoje.
Blogiausia, kad mokyklas, kuriose tarpsta patyčios dažniausiai palikti turi ne kitus vaikus terorizuojantys paaugliai, o patyčių aukos. Būtent jų tėvai savo vaikus dažniausiai perveda į kitas mokyklas, kur patyčias pavyksta suvaldyti. O tokių mokyklų tikrai yra. Teko girdėti,kad patyčių prevencija labai rezultatyvi ir Vilniaus Žygimanto Augusto pagrindinėje mokykloje, ir Vilniaus Aleichemo gimnazijoje, ir kai kuriose regionų mokyklose. Jos randa būdų, kaip užgniaužti beužsimezgančias patyčias.
Ką tos mokyklos daro kitaip? Pirmiausia, nesielgia taip, kaip tikrai nemažos dalies mokyklų vadovai ir pavaduotojai, visiems iš eilės įrodinėjantys, kad patyčių jų mokykloje nėra ir net problemų nėra. Juk nepripažįstant problemos, jos tikrai neišspręsi. Antra, gerųjų mokyklų vadovai nesėdi užsidarę savo kabinetuose, kaip tvirtovėse, o mokytojai po pamokos neskuodžia į mokytojų kambarį, jie vaikus ir ryte pasitinka, ir stebi, kaip jie elgiasi pertraukų metu, o kilus menkiausiai įtampai ją žaibiškai ima spręsti. Nesako jie ir kultine Lietuvoje tapusios frazės: „Tėveliai, nesikiškite, nes jūs nežinote, ko norite“.
Kaip pastebi švietimo ministrė Audronė Pitrėnienė, tiek chaoso, tiek patyčių problemas išspręsti galima tik bendromis pajėgomis, tai yra, tai turi daryti ir mokyklų vadovai, ir klasių auklėtojai, ir mokytojai, ir tėvai, ir vaikai, ir švietimo specialistai. Ir tada dažnai įvyksta lūžis. Tada savyje netelpantys jaunuoliai energiją ima lieti ne destruktyviai ir užgauliai, o panaudoja ją geriems tikslams ir darbams.
O būdų kaip pažaboti patyčias mokyklose, pasaulyje prigalvota tūkstančiai. Tereikia juos imti ir naudoti. Juk pamokose gali sėdėti tėvai, nesvarbu, besityčiojančių, ar patyčias patiriančių vaikų. Ir tai tikrai nėra joks nei vaikų, nei mokytojų teisių pažeidimas. Galima ir stebėti vietas, kur dažniausiai įvyksta patyčios. Ir tai taip pat joks vaikų teisių pažeidimas. Na ir galiausiai galima tiesiog nuvažiuoti į mokyklas, kuriose patyčių praktiškai nėra, ir iš jų pasimokyti.
Gal kam gali pasirodyti, kad tai per tolimas ryšys, bet patyčių, agresijos ir nepakantumo lygį mokyklose sumažinti galėtų ir kintantis suaugusiųjų elgesys. Tai yra, jei šeimose būtų mažiau agresijos, pykčio, užgauliojimų, negatyvumo, jei būtų daugiau meilės, pakantumo, nuoširdumo, tolerancijos, tai visa tai pamažu persikeltų ir į mokyklas.
Laida „Žiniasklaidos komentaras“ transliuojama darbo dienomis 6.45 val.