Tų gėdingų reiškinių adresas 21 amžiuje - Europos centras, Lietuvos Respublika, TV ekranas. Segrecija ir diskriminacija čia klesti užsienio kalbų atžvilgiu ir nė neketina nykti, darydama žalą visuomenei.

Kiek programų turime savo kabelinėje - apie 40? Kiek tarp jų lietuviškų - kokios septynios? Kiek angliškų – trys-keturios? Dvi vokiškos? Viena prancūziška? O kiek rusiškų arba rusiškai įgrasintų? Maždaug pusė. Sudėk visas lietuviškas ir užsienietiškas nerusiškas kartu ir vis vien rusiškų gausiai daugiau.

Kabelinių tinklų operatoriai aiškina: rodome tai, ko abonentai pageidauja. Klausimas “kabelistams”: kaip abonentai gali norėti ko nors kito, jei nedaug ką kitą ir tematė ir nelabai žino, iš kokios gausybės galėtų rinktis? Kitas klausimas: kaip su interesais tų, kurie žino, kad be rusiškų kanalų yra ir gausybė įdomių amerikietiškų, angliškų, taip pat vokiškų, prancūziškų ir kitų?

Dar didesnis nesusipratimas yra tai, kad per kabelines TV rusiškai žiūrime net programas, kurių originali kalba – anglų. “Discovery”, “History”, “National Geographic” – kanalai, skirti tiems, kurie nori pažinti, mokytis, plėsti akiratį - rodomi rusiškai (geriausiu atveju – su galimybe pasirinkti antrąją anglų kalbą, jei turi modernų ir brangų televizorių), taip ribojant galimybę geriau išmokti anglų kalbą būtent tiems, kurie trokšta mokytis.

Bet yra dar didesnio absurdo pavyzdys: kabelinės TV Lietuvoje rusiškai retransliuoja vaikams skirtą animacinį kanalą “Jetix”, kurio “gimtoji kalba” yra anglų. Jei kabelinių TV programų tiekėjų argumentai, kad didelė dalis pagyvenusių TV žiūrovų geriausiai moka rusiškai, atrodo bent jau suprantami, tai “multikų” žiūrovų atveju yra visai priešingai: galime įsivaizduoti, kiek yra mažųjų, suprantančių rusiškai, kai visa rusų bendruomenė Lietuvoje tesudaro 7-8 procentus. Tačiau net ir tie, kurie auga rusiškose šeimose, jau seniai įvaldė anglišką leksiką iš kompiuterinių žaidimų, kuriuos žaidžia kiekvienas. Ne Šekspyro, suprantama, bet tokią, kurią naudoja “multikų” herojai. Vadinas, animacinių filmų kanalas, prigimtimi – anglakalbis, Lietuvoje kažkodėl rodomas rusiškai, kai to kanalo auditorijos absoliuti dauguma rusiškai nemoka nė žodžio. Logikos, kaip sakoma, nerasta.

Taip, statistika rodo, kad iš visų užsienio kalbų lietuviai geriausiai moka rusų. Anglų kalba – antroji pagal paplitimą, bet mokančių ją – kur kas mažiau, nei kalbančių rusiškai.

Tačiau kaip išmoksi, jei TV formuojama informacinė ir pramoginė erdvė yra perdėm rusiška?

Rusų kalba išties yra viena didžiųjų pasaulio kalbų, atverianti kelius į gausius kultūros lobius.

Tačiau realybė yra ir tai, kad būtent anglų kalba dabar yra pagrindinė tarptautinės komunikacijos priemonė, be kurios negausi nei gero išsilavinimo, nei gero darbo.

Taigi, kalba čia ne apie rusofobiją, ne apie rusų kalbos išgujimą, o apie lygiaverčių sąlygų sudarymą anglų ir kitoms užsienio kalboms.

Todėl statistika, rodanti, kad populiariausią tarptautinio bendravimo priemonę – anglų kalbą moka tik vienas iš dešimties Lietuvos gyventojų (10 proc. apklaustųjų per pernai gruodį atliktą RAIT tyrimą), o rusų kalbą – beveik aštuonis kartus daugiau (77 proc.), turėtų tapti paskatinimu populiarinti būtent anglų kalbą ir skatinti jos mokymąsi, o ne toliau rusifikuoti eterį.

Tuo tarpu mūsų, lietuviškieji TV kanalai elgiasi visiškai priešingai: rusiški filmai ir laidos rodomi originalo kalba su lietuviškais subtitrais, o filmai anglų ir kitomis kalbomis - dubliuojami lietuviškai, užgožiant originalią kalbą.

Nors apklausos rodo, kad toks modelis dabar labiausiai patinka TV žiūrovams (nieko nuostabaus, palyginus rusų ir anglų kalbų mokėjimo lygį), visuomenėje vis garsiau reiškiamas susirūpinimas, kad ši praktika stabdo anglų kalbos žinių plitimą Lietuvoje ir įtvirtiną rusų kalbos, kaip geriausiai mokamos užsienio kalbos, absoliutų dominavimą.

Dera pastebėti, kad abu būdai versti filmus ir laidas - tiek subtitravimas, tiek ir dubliavimas - yra vienodai teisėti. Tad, pavyzdžiui, valstybės audiovizualinę politiką vykdanti Lietuvos radijo ir televizijos komisija (LRTK) esant dabartiniams kalbinę politiką reglamentuojantiems įstatyminiams aktams, negali nurodinėti TV kanalų vadovams, kad jie privalo užsieninės produkcijos vertimą pateikti tuo ar kitu būdu – subtitrais ir paliekant originalą, arba užgožiant originalą garsu.

Tačiau regis būtų teisinga, jei Lietuvos žiūrovams būtų sudarytos vienodos sąlygos pažinti ir išmokti abi labiausiai Lietuvoje paplitusias užsienio kalbas – anglų ir rusų, taip pat ir kitas, su kuriomis susiduriame vis plačiau mums atsiveriančiame multikultūriniame pasaulyje.

O dabar sukamės uždarame rate: anglų kalbos nemokame, bet ir neleidžiame jos girdėti angliškuose ir amerikietiškuose filmuose iš po “užkloto” lietuviško vertimo (beje, kartais tiesiog blogo, o kartais – tragiško), o rusų – mokame ir toliau mokomės, leisdami filmus ir laidas originalia kalba su lietuviškais subtitrais.

Tai – kalbų segregacija, tai – kelias į tolesnį rusų kalbos dominavimą ir kitų užsienio kalbų diskriminavimas.

Filmai originalo kalba su lietuviškais subtitrais yra puikiausia kalbų mokymo priemonė, tik kodėl ji nepritaikoma kitoms kalboms populiarinti ir mokyti, vien rusų?

Komercinių kanalų ir interesas komercinis (ko plačioji publika nori, tą jai ir patiekia), tačiau ir jie galėtų atkreipti dėmesį į tyrimų rezultatus, rodančius, kad kuo didesnes pajamas gauna potencialus žiūrovas, t.y. kuo jis įdomesnis taikinys reklamos užsakovams, tuo mielesni jam filmai originalia kalba su lietuviškais subtitrais.

Tačiau atrodytų savaime suprantama, kad ydingą kalbinės segregacijos praktiką pirmasis nutrauktų ir mokomosios kalbų misijos imtųsi nacionalinis transliuotojas. Kam, jei ne visuomeninei televizijai derėtų parodyti tinkamą pavyzdį, pirmiausia galvojant apie visuomenės, o ne komercinį interesą?

Atskiro aptarimo nusipelno ir informacinis-propagandinis srautas, plūstantis per Rusijos TV kanalus tarpuose tarp kirkorovų benefisų ir kriminalinio “mentų” muilo. Rusų komentarai apie Baltijos šalių okupaciją, trėmimus, pokario rezistenciją, pagieža atsiliepiant apie įsiliejimą į euroatlantinę erdvę stebina nebent ciniškumu ir stagnacišku bukumu, atklydusiu į Putino Rusiją dar iš gilaus sovietmečio. Tačiau išties belieka gūžčioti pečiais, kai visa tai Lietuvoje retransliuoja lietuviški kabeliniai tinklai. Taip, čia laisva šalis, ir jei kas nori klausyti rusiškos (taip pat ir kiniškos, pakistanietiškos ar kokios kitos) propagandos – niekas netrukdo: palydovinės TV imtuvai dabar nebrangūs, o valstybės saugumas negaudo besiklausančiųjų “priešiškų stočių”. Bet brukti tai per kabelius į kiekvienus namus...?

Anot užsienio reikalų ministro Antano Valionio, Lietuvos radijo ir televizijos komisija "turėtų ne tik svarstyti, ar tokių ruporų veikla atitinka Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymą ir kitus galiojančius teisės aktus, bet ir siūlyti būdus nutraukti Lietuvos piliečių orumą žeidžiančią dezinformaciją ir tautinės nesantaikos kurstymą".

LRTK pernai rudenį, kilus visuomenės pasipiktinimui dėl šio kanalo interpretacijų Molotovo-Ribbentroppo pakto ir Baltijos šalių okupacijos tema, kreipėsi į Latvijos audiovizualinę politiką kontroliuojančią instituciją, kuri ėmėsi tam tikrų sankcijų PBK atžvilgiu. Bet tuo LRTK veikimo galimybė užsienio transliuotojo atžvilgiu ir baigiasi.

Draudimai čia vargu ar būtų tinkamas problemos sprendimo būdas: užsienio transliuotojus gina tarptautinės konvencijos, ir Lietuvai reikėtų nueiti kryžiaus kelius, įrodinėjant traptautinėms institucijoms, jog nevaržo žodžio laisvės ir informacijos sklaidos per valstybių sienas, jei sumanytų tiesiog uždrausti retransliuoti per Lietuvos kabelinius tinklus tuos užsienio kanalus, kurie skleidžia dezinformaciją ar priešišką propagandą. Ypač tuos, kurie registruoti ES šalyse, kaip pavyzdžiui “Pervy Baltiskij kanal", kuris formaliai yra Latvijos bendrovė, nors transliuoja Rusijos prodiuserių pagamintą produkciją.

Tačiau A.Valionis yra visiškai teisus, pastebėdamas, kad antivalstybinės propagandos invazijos stabdymas yra pilietinė Komisijos narių pareiga. Turbūt ne tik Komisijos narių, bet ir visų transliuotojų, retransliuotojų, reklamos užsakovų, visų sąmoningų visuomenės narių pareiga.

Akivaizdu, kad problemai spręsti subrendo būtinybė išsamiai ir geranoriškai diskusijai, dalyvaujant LRTK, kabelinių tinklų operatoriams, lietuviškų TV kanalų vadovams ir kitoms suinteresuotoms visuomenės grupėms ir organizacijoms.

Audrius Matonis yra LRTK narys, bet čia skelbiamas komentaras atspindi tik jo asmeninę nuomonę, kuri nėra oficiali LRTK pozicija ir nebūtinai sutampa su kitų LRTK narių nuomone.