Naujoje šalyje Ringaile mokosi iš naujo įvertintai tai, kas jai brangiausia. Itin skaudūs susidūrimai su mirtimi, gąsdinančia stichine nelaime ne kartą privertė perlipti per save ir susiimti. Jauna moteris tiki, kad nauja patirtis ją įkvepia būti geresne mama, žmona, kolege. Tiesiog geresniu žmogumi.

– Kaip atsitiko, kad atsidūrėte Gruzijoje?

– Gruzijoje gyvenu jau trečius metus. Čia atvykau paskui savo vyrą, kuris šioje šalyje vysto verslo projektus. Be to, susilaukėme vaiko, tad pasinaudojau galimybe ir išėjusi vaiko auginimo atostogų išvykau gyventi svetur. Į Gruziją skridau nieko nebijodama su naujagime dukra ant rankų praėjus vos dviem savaitėms po Cezario pjūvio operacijos. Buvau tikra, kad ten mums viskas bus labai gerai.

– Jūsų paklausius viskas atrodo paprasčiau nei paprasta, bet juk teko atidėti studijas, perplanuoti savo ateities planus.

– Tuo metu, kai teko sėsti į lėktuvą ir jau po kelių valandų skrydžio pradėti gyvenimą Gruzijoje, atsisakiau savo plano tęsti studijas.

Lietuvos edukologijos universitete baigiau Lietuvos muzikos ir teatro edukologijos bakalaurą, o Teatro akademijoje įgijau Kino prodiusavimo magistrą. Jau buvo suplanuotos doktorantūros studijos, bet jos kol kas ir lieka planu.

Gyvendama Gruzijoje greit supratau, kad čia aukštasis išsilavinimas nėra vertinamas. Su vienu bičiuliu važiuodami taksi diskutavome apie studijas. Jis sakė, kad iki 35-erių nematė prasmės studijuoti magistro, nes tai pinigų ir laiko švaistymas.

Netrukus į mūsų pokalbį įsijungė ir taksi vairuotojas. Jis pasigyrė, kad turi du magistro diplomus.

Aukštąjį išsilavinimą Gruzijoje turi visi, nuo šiukšlių vežėjo iki politiko. Čia jis visiškai nieko nereiškia.

Ringailė Leščinskienė

– Gruzijoje dukrą auginate nuo pirmųjų jos gyvenimo savaičių. Kaip sekasi vaiką auginti svetur?

– Mano dukrytei Anelei greit bus treji. Labai džiaugiuosi, kad vaiką auginame būtent šioje šalyje, nes čia sausas klimatas, mažai lyja, daug saulėtų dienų, nuotaika visuomet puiki. Aš kaip mama džiaugiuosi, kad galime ištisus metus valgyti vietoje užaugintus vaisius ir daržoves.

Su vaiku šnekam lietuviškai. Anelė puikiai kalba 4 kalbomis (lietuvių, rusų, anglų ir gruzinų). Ji lanko tarptautinį darželį ir turi draugų iš skirtingų pasaulio šalių.

Dažniausiai mūsų laisvas laikas prabėga kartu keliaujant, Anelei labai patinka bendrauti su žmonėmis, pažinti vis ką nors nauja. Gruzija labai graži šalis, yra kur nukeliauti ir ką pamatyti, todėl kai tik atsiranda laisvo laiko, išsiruošiame į kokią nors dar nepalankytą vietovę arba traukiame prie Juodosios jūros.

Žinoma, pasiilgstu ir Lietuvoje likusios šeimos, tačiau mes gana dažnai matomės. Kas pora mėnesių skraidome, mūsų šeima kaip vienas branduolys – vieni be kitų ilgai išbūti negalime.

– Neseniai Gruzijoje buvo baisus potvynis. Kaip tai paveikė jūsų ir šalies gyvenimą?

– Patys nuo potvynio nenukentėjome, nors stichijos epicentras buvo visai šalia mūsų namų. Po tragedijos vietiniai gyventojai, daugiausia jaunimas, padėjo tvarkyti nusiaubtas teritorijas. Kaip ir daugelis žmonių, nelikome abejingi, padėjom tvarkytis, parėmėm vandeniu, darbinėmis priemonėmis. Keletą dienų su gruzinais dirbome tose potvynio nuniokotose vietose ir aptikome moters kūną, kurios visi ieškojo 4 dienas. Gana sukrečianti patirtis.

Ringailė Leščinskienė

– Koks gyvenimas verda Tbilisyje, kur įsikūrėte su šeima?

– Taip, gyvenu ir dirbu Tbilisyje. Miestas didelis ir gražus, jame gyvena apie 1,2 mln. gyventojų. Man čia patinka, nors skirtumai, lyginant jį su Vilniumi, yra dideli. Skiriasi visi ir viskas: žmonės, kultūra, maistas. Galėčiau vardyti ir vardyti.

Pavyzdžiui, vairavimo kultūros gruzinai apskritai neturi. Ji tiesiog neegzistuoja. Jeigu kelyje yra ištisinė juosta, niekam net į galvą nešaus, kad jos kirsti negalima.

Papasakosiu trumpą, tačiau labai taikliai situaciją nupiešiantį anekdotą apie gruzinų vairavimą:

– Ką daro gruzinas užsidegus raudonai šviesoforo šviesai?

– Spaudžia greičio pedalą, kad sankryžą kirstų pirmas.

Kultūrinis gyvenimas Gruzijoje šiuo metu – lyg Lietuvoje prieš dešimtmetį. Nors teatrų salės ir pilnos, populiariausi pramoginio tipo klasikiniai pastatymai. Jaunimas kultūriniuose renginiuose lankosi retai, mieliau eina į diskotekas.

Kadangi valstybė yra nepriklausoma dar tik kelerius metus, žmonės dažnai jaučiasi nesaugiai ir nėra tikri dėl savo ateities. Gruzinai galvoja, kad pinigus reikia uždirbti šiandien, nes rytojaus gali ir nebūti.

Maistas čia fantastiškas. Atvykusi į Gruziją priaugau ne vieną kilogramą, tačiau maisto kulto ar „kultūros“ čia tikrai nėra. Televizijos kanale, kuriame dirbau, kūrėme naują šou apie maistą. Maistas visur šviežias, skanus ir pigus, tačiau gruzinai tai priima kaip savaime suprantamą dalyką ir to nesureikšmina. Paprastai gamina moterys, o vyrai būna atsakingi tik už mėsos paruošimą.

– Kuo skiriasi lietuvių ir gruzinų bendravimo įpročiai?

– Kuriozų čia visada daug. Vieną kartą filmuodama reklamą atsidūriau gimdymo namuose. Vairuotojas, kuris mane vežė į darbą, sulaukė skambučio, kad kažkokio operatoriaus žmona gimdo. Jis iškart pakeitė maršrutą, bet aš to nesupratau. Kai pastebėjau, kad atvykome ne į filmavimo aikštelę, paklausiau: kur mes ir kodėl? Jis sako: „Bėk ir pirk šampaną, Shiukashvili žmona gimdo!“ Aš buvau šokiruota. Iš karto pradėjau pykti, kad pinigai „dega“, nes niekas nefilmuoja reklamos, o jis man sako: „Apie ką tu čia? Taigi vaikas gimsta.“ Aš, aišku, su tuo ginčytis negalėjau.

Nueinu į tuos gimdymo namus, o ten manęs laukia bene 50 gruzinų ir stumia į gimdymo palatą, kurioje vyksta gimdymas. Kai moteris pagimdė, jos vyras man padavė vaikelį į rankas. Aš vos nenualpau. Kai jau išėjau iš palatos, visa jų šeima gėrė šampaną ir mane bučiavo.

Po metų dariau atranką vienam serialui. Ateina ta pati moteris, kuri gimdė, ir sako: „Pamenate, jūs buvote per mano gimdymą. Mūsų šeimai tai didelė garbė.“

Tiek lietuviai, tiek vakariečiai, esant aršiai konkurencijai darbo rinkoje, yra per daug įsisukę į darbus, karjeros siekimą. Taip lengvai pamirštami tokie natūralūs ir džiaugsmingi dalykai kaip kūdikio gimimas, draugo gimtadienis, vestuvės ar kitos svarbios šventės. Gruzijoje kiekviena diena kaip šventė, o darbai... Darbai niekur nepabėgs (šypsosi, – aut.past.).

Ringailė Leščinskienė

– Sakoma, kad gruzinai yra labai karšto, pietietiško temperamento. Kaip sekasi gyventi ir dirbti šalia tokių žmonių?

– Aš gruzinus suprantu kuo puikiausiai. Per šiuose trejus metus su jais susitapatinau. Žinoma, gruzinai – karšto būdo, todėl aš darbe stengiuosi laviruoti taip, kad jie nepajustų, jog aš moteris. Bandau pagudrauti. Juk gruzinai – džigitai, geriau netampyti liūto už ūsų.

Gruzinai myli moteris ir joms negaili komplimentų. Ypač šviesiaplaukėms. Aš – jokia išimtis, dėmesį jie rodo ir man. Žinai, kaip sakoma: saikingas dėmesys moteriai suteikia papildomos energijos (juokiasi, – aut. past.)

Darbe taip pat nuolatos kovoju su vis naujai įsiplieskiančiomis kolegų meilėmis bei susižavėjimais. Neneigsiu, dėmesys man patinka ir yra svarbus, galbūt dėl to, kad esu prie to esu pripratusi nuo mažumės, tačiau jei tai pradeda kliudyti asmeniniam gyvenimui ar darbui – jau kita kalba. Aš labai myliu savo vyrą ir dukrą.

Keista tai, kad tos meilės nurimsta, tačiau niekada visiškai neužgęsta. Kartkartėmis jie vis pasitikrina, ar niekas nepasikeitė, ar nepradėjai mylėt...

Neištikimybė – gruzinų kraujyje. Net ir moterys tai priima kaip normalų dalyką. Žinoma, būna ir pykčių, ir pavydo. Tačiau bent kol kas man sekasi išlaviruoti pasitelkus moteriškas gudrybes.

Vienas pažįstamas man bandė tai paaiškinti pateikdamas tokį pavyzdį. Jis paklausė: „Ringaile, koks tavo mėgstamiausias maistas?“ „Karpačio“, – atsakiau aš. Jis ir sako: „Įsivaizduok, kad visą gyvenimą valgai tik karpačio. Kaip greitai jis tau taptų nebeskanus?” Aš pasiteiravau, ką jis darytų, jei jo žmonai „karpačio taptų nebeskanus“? „Užmuščiau“, – lakoniškai atšovė jis.

– Dabar dirbi Gruzijoje prestižinį darbą. Ar sunku ten daryti karjerą?

– Atvykusi į Gruziją pirmiausia „per pažintis“ tapau populiaraus televizijos kanalo konsultante. Vienas lietuvis režisierius mane parekomendavo pažįstamam gruzinui, o šis – kitam gruzinui. Buvau pasamdyta po telefoninio pokalbio.

Tiesa, kai naujasis direktorius mane pamatė – neteko amo. Telefonu mano balsas skamba gana šaltai ir griežtai, o vaizdas realybėje kiek kitoks (juokiasi, – aut. past). Reikėjo iš naujo įrodyti, kad patirties man netrūksta.

Be to, atvykau tiesiogine to žodžio prasme su kūdikiu ant rankų. Kai pradėjau dirbti, mano dukra Anelė buvo visai mažytė, o tai Gruzijoje yra gana neįprasta.

Šiuo metu dirbu reklamos agentūros „Windfors“ gamybos skyriaus vadove. Organizuoju reklaminių klipų filmavimą: suformuoju filmavimo grupes ir mes kartu pagaminame produktą. Nors klipai skirti Gruzijos rinkai, tačiau filmavimo darbai vyksta ir užsienyje.

– Minėjai, kad Gruzijoje kiekviena diena kaip atostogos. Ar Gruziją pavadintumėt savo namais?

– Taip, Gruzijoje tikrai kiekviena diena kaip atostogos: būna geresnių, būna ir blogesnių, bet kiekviena diena kupina nuotykių ir netikėtumų.
O namai... Mano šeimos namai ten, kur mes visi. Manau, kad mes turime dvejus namus: gimtuosius ir laikinuosius.

Esu dėkinga šiai šaliai, kuri mane išmokė labiau vertinti šeimos gyvenimą. Čia supratau, kaip svarbu palaikyti gerus santykius su artimiausiais žmonėmis. Čia būdama taip pat supratau, koks svarbus moters vaidmuo šeimoje.