Svarbu štai kas: ar dažnai Prezidentas vienu ar kitu pavidalu pareiškia apie politinį nepasitikėjimą? Jei atmintis neapgauna, taip buvo nutikę dviem atvejais - Algirdo Brazausko nusivylimo Adolfu Šleževičiumi 1996 metais ir V. Adamkaus nepasitikėjimo Gediminu Vagnoriumi 1999 metais. Pirmuoju atveju Premjerą "išvertė" pati Demokratinės darbo partijos dauguma, o antruoju atveju "sužaidė" Vytautas Landsbergis, parėmęs V. Adamkų.

Tiesa, dabar nepasitikėjimas nukreiptas į menkesnio kalibro politikus: ūkio ministrą Viktorą Uspaskichą bei Vilniaus merą Artūrą Zuoką, tačiau tai nemenkina kreipimosi svarbos - valstybėje skandalai užgožė viešus debatus, kuriuose mažai vietos liko konstruktyviam problemų svarstymui. Kitas klausimas - ar Prezidentas nesutirštino spalvų?

Pasitikėjimas demokratinio gyvenimo vertybėmis bei valstybės institucijomis Lietuvoje pastaruoju metu nebuvo aukštas. Atsiverskite nuomonių apklausas: partijos, Seimas - simpatijų dugne. Tuo tarpu santykių aiškinimaisi tarp mero ir ministro pasiekė apogėjų. Ne kiekvieną dieną Seime steigiamos komisijos mero (sic!) veiklai tirti. Tūlas net aukštielninkas galėjo parkristi, išgirdęs A. Zuoko svarstymus apie Prezidento kritiką... Andriui Kubiliui. Kažkaip sunku prisiminti nors vieną parlamentinę komisiją, skirtą opozicijos lyderio veiklai nagrinėti.

Be abejo, labiausiai iš visų fragmentuotoje Vyriausybėje ir Seime sunku tikėtis ilgalaikių kompromisų. Neaptarnaujantys politikų politologai iš karto po rinkimų pasakė, kad žemas Seimo naujokų politinės kultūros lygis, ideologinių vertybių ir politinės etikos stoka, politinės atsakomybės vengimas ir sąsajos su verslo/interesų grupėmis užprogramuoja nuolatinius bei ilgalaikius konfliktus. Valstybės institucijų stabilumui - tai ne į sveikatą.

Aišku viena: be paramos Seime Prezidento moralinė įtaiga praranda politinio sverto funkciją. Kas galėtų paneigti galimybę, kad Prezidento įtakos mažinimas nėra valdančios koalicijos tikslas?
Politologas Mindaugas Jurkynas:

Menką politinės kultūros lygį toliau demonstruoja Premjeras. Mažų mažiausiai keista jo pozicija - jis jau ne pirmą kartą elgiasi ar jaučiasi taip, tarsi būtų politikos "inoplanetianinas". Jis tarytum negirdėjo valstybės vadovo kreipimosi, jam lyg ir nerūpi dabartiniai skandalai ir jo ministro likimas. Ar, remiantis Konstitucijos 84 straipsniu, ne Prezidentas atleidžia ministrą Premjero teikimu?

A. Brazauskas, matyt, puikiai žino, kad jo kišenėje slypi bet kurios koalicijos raktas. Be socialdemokratų (ir Naujosios sąjungos) sunkiai įmanomos kitos koalicijos. Įdomu, ar A. Brazauskas, kaip kažkada V. Landsbergis, parems Prezidento kreipimąsi ir paliks Darbo partiją "ant ledo"?

Štai ir išryškėja Prezidento moralinio autoriteto ribos - jam reikalinga konkreti politinė parama. Neturinčio paramos Seime Prezidento moralinio autoriteto svoris mažėja. Po pareiškimo praėjo jau kelios dienos, o nuo įsiplieskusių kalbų niekas nepereina prie konkrečių veiksmų. Politinė atsakomybė, atrodo, vis dar - tik siekiamybė.

Kokia išeitis iš esamos situacijos? Perkirsti Gordijaus mazgą nelengva. Pirmiausia, laikantis nekaltumo prezumpcijos, V. Uspaskichas ir A. Zuokas galėtų suspenduoti savo pareigas ir nustoti viešai aiškintis tarpusavio santykius. Tada, po komisijų išvadų ir teisėsaugos institucijų žodžio, galimi konkrečią atsakomybę įkūnijantys veiksmai.

Jeigu išliks esama padėtis, įdomu, ar prezidentūroje yra planas "B", kuris būtų taikytinas Prezidento kreipimuisi virstant šauksmu tyruose? Aišku viena: be paramos Seime Prezidento moralinė įtaiga praranda politinio sverto funkciją. Kas galėtų paneigti galimybę, kad Prezidento įtakos mažinimas nėra valdančios koalicijos tikslas?

Niekas politikoje nėra šventas, bet akivaizdus dabartinis Prezidento autoriteto ignoravimas, "tempiant gumą", toliau smukdo visuomenės pasitikėjimą Seimu ir partijomis bei galiausiai - pačia demokratinių institucijų sandara. Politikų reakcija į Prezidento pareiškimą patvirtina, kad brandinamos sąlygos politiniam susvetimėjimui su visais iš to išplaukiančiais padariniais: patriotiškumo stoka, mokesčių nemokėjimu, emigracija ir teisiniu bei moraliniu nihilizmu. Kaip danguje, taip ir žemėje.