Dažnai tenka matyti, kaip pirkimais apsikrovusi mama vos sutramdo spiegiantį ar net isteriškai plyšaujantį vaiką. Mažametis diktuoja savo sąlygas, užversdamas tėvus reikalavimais ir kaprizais, bandydamas jų kantrybę. Nepatenkinus įnorių, vaikas širsta, griežtesnis tonas kaipmat sukelia jo pyktį ir ašaras. Nuolat reikalaudamas dėmesio priverčia tėvus raudonuoti parduotuvėse, troleibuse, kavinėse, svečiuose.

Kaip auklėti tokią atžalą, kaip tinkamai nubrėžti ribas tarp to, kas galima ir draudžiama, pataria sostinės psichoterapijos ir psichoanalizės centro vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Minialskienė.

- Sakoma, kad pasėsi poelgį - sukursi įprotį, pasėsi įprotį - sukursi charakterį, ar iš tiesų taip? Kodėl vieni vaikai ramūs ir tylūs, o kiti vadinami sunkiais?

- Jau seniai psichologai ir kiti su vaikais dirbantys specialistai pastebėjo, kad nepaklusnumą lemia keli dalykai: vaiko temperamentas, prigimtis, tėvų elgesys su vaiku, bendraamžių įtaka. Neabejojama, kad ir visuomenės informavimo priemonės formuoja vaiko pasaulėjautą. Polinkis į agresiją gali būti nulemtas ir genetiškai, bet svarbiausia - vaiką veikia visa emocinė ir fizinė aplinka, kurioje jis auga ir kurią stebi.

Valdingi ir fizines bausmes taikantys tėvai tik skatina vaiko nepaklusnumą. Dažnai matome, kad toks vaikas namie klauso tėvų iš baimės, o patekęs į kitą aplinką - išlieja susikaupusį pyktį. Ir atvirkščiai - tėvai, sugebantys švelniai vadovauti vaikui, turi klusnesnius vaikus.

Kartais net ir geriausių ketinimų turintiems tėvams nepavyksta susitarti su vaiku, nes šiuo atveju paklusnumą lemia vaiko temperamentas. Patirtis rodo, kad vaikai dažnai išbando nustatytų ribų patvarumą ir priverčia tėvus raudonuoti. Bet taip jie sužino tokio elgesio pasekmes, semiasi patirties.

Draudimai ir nuolaidžiavimai

- Kokie nepaklusnaus elgesio požymiai? Ar išsiblaškymas mokykloje, muistymasis, nemiga, pernelyg didelis jautrumas jau yra tam tikrų negerovių signalai?

- Išvardyti simptomai gali rodyti, kad vaikas pervargo, nesugeba priimti naujų įspūdžių, ir taip jo nervų sistema ginasi nuo informacijos pertekliaus. Pastebėjus, kad vaikas darosi išsiblaškęs ir dirglus, reikėtų į tai atkreipti dėmesį ir išsiaiškinti konkrečią situaciją. Kalbant apie agresiją, dažniausiai minimas elgesys, kai vykdomas fizinis ar žodinis smurtas kito asmens atžvilgiu. Skiriamos dvi agresijos rūšys - instrumentinė (ginčai dėl objektų, teritorijos ar privilegijų) ir į asmenį nukreipta agresija.

Instrumentinė agresija dažniausiai būdinga mažesniems vaikams. Jie kovoja, kad gautų žaislą, pašalintų kliūtį, bet nesiekia įskaudinti kito vaiko. Vyresni vaikai dažniau taiko grasinimus, įžeidinėjimus, siekia pakenkti kitam ar net sunaikinti.

- Kaip spręsti šias problemas - draudimais, kantrybe, nuolaidžiavimu?

- Draudimai ir nuolaidžiavimas - du pavojingi kraštutinumai. Tėvų įsitikinimas, jog geras auklėjimas - tai griežtos bausmės, ir nuostata, kad geri tik visiškai atlaidūs tėvai, yra klaidingi ir trukdo auklėti vaikus. Reikia stengtis rasti aukso vidurį, o tam reikia didžiulės kantrybės.

Taisykles kuria šeima

- Tėvų ir vaikų santykiuose svarbu nubrėžti aiškias ribas tarp to, kas galima, ir to, kas neleistina. Ar yra receptas, kaip tai padaryti?

- Tik tokiose šeimose, kur vyrauja šilta ir draugiška atmosfera, kur vaikai jaučiasi mylimi ir vertinami, bus laikomasi taisyklių. Pirma, tėvai turėtų susitarti, ko reikalaus iš vaiko. Atžaloms turi būti aišku ir suprantama, ko iš jų tikimasi, kokios yra leistino elgesio ribos. Kiekviena šeima gali sukurti savas taisykles, kur draudimų sąrašas būtų trumpesnis už leidimų.

Antra, tėvai turi būti nuoseklūs, tvirti ir neabejojantys. Jei jų elgesys priklausys nuo nuotaikų arba jie patys nežinos, ko nori iš vaiko, šis taip pat nesupras, ko tikėtis iš suaugusiųjų. Itin dažnai vaikas isterijos priepuoliais ir pykčiu reaguoja į tėvų nenuoseklumą bei neaiškius reikalavimus.

- Kada rekomenduojama sudrausminti savo atžalą? Juk viešai barant ar gėdinant mažąją asmenybę galima sulaukti priešingo rezultato?

- Reaguoti į netinkamą vaiko elgesį reikėtų iškart, kai jis tai daro. Nedera atidėlioti ar grasinti: "Na, kitą kartą tai jau bus", "Palauk, namie tau klius", "Grįš tėtis, va tada..." ir panašiai.

Kai vaikas netinkamai elgiasi, ne metas skaityti pamokslą apie mandagumą, paklusnumą ar kitas vertybes. Veiksmingiausia tuo metu trumpai supeikti, priminti reikalavimą ar ankstesnį susitarimą.

Apie netinkamą elgesį derėtų pasikalbėti, kai ir vaikas, ir tėvai yra ramūs. Visada svarbu išsiaiškinti priežastis, kurios paskatino vaiką netinkamai elgtis, stengtis jį suprasti. Tai padės spręsti tėvų ir vaikų nesutarimus.

Pastebėta, kad sunkiau auklėti vaikus, kai šeimoje tvyro nesutarimai, barniai, nuolatinė įtampa, slegia nuovargis. Neretai vaikas tampa atpirkimo ožiu. Tėvai turėtų pirmiausia save įvertinti, kaip patys bendrauja su vaiku, sutuoktiniu, kitais asmenimis. Tik rodant tinkamą pavyzdį galima pasiekti teigiamų rezultatų. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad vaikai, ypač berniukai, gali netinkamai elgtis ir būti kaprizingi dėl neišeikvotos energijos, tad vertėtų sugalvoti, kur ją nukreipti.

Ir drausminti, ir skatinti

- Kokių priemonių griebtis, kai susitarimai pažeidžiami, sulaužomi?

- Reikia reaguoti tą pačią akimirką. Kartais vaikai tyčia provokuoja tėvus, norėdami patikrinti, ar nustatyta taisyklė dar galioja. Jei bausmė teisinga ir ja nesiekiama pažeminti ar įskaudinti vaiko, jei jis iš anksto žinos, kas laukia nevykdant susitarimų, tai tik retais atvejais maištaus prieš teisingą atpildą.

Drausmines priemonės galima rinktis kuo įvairiausias: apriboti ankstesnes privilegijas, uždrausti žiūrėti televizorių, liepti sutaisyti sugadintą daiktą, neleisti susitikti su draugais ar panašiai.

Reikia taikyti vaikams bausmes už konkretų netinkamą poelgį. Derėtų prisiminti, kad elgesys, kuris draudžiamas, už kurį baudžiama, linkęs išnykti, o skatinamas ar praleidžiamas pro akis - kartotis. Tad tėvai turėtų mokytis pastebėti net ir mažas vaiko sėkmes, padėti jam atskleisti sugebėjimus, skatinti gerųjų savybių pasireiškimą, dažniau jį pagirti. Neretai itin sunku išlaikyti pusiausvyrą tarp reikalavimų ir nuolaidų. Vaiko nederėtų lepinti, tačiau dar svarbiau vengti konfliktuoti, ginčytis.

- Tam tikru periodu vaikui buvo daug kas leidžiama, bet tėvams suvokus, kad jie situacijos nebekontroliuoja, prasideda draudimai. Kaip paaiškinti, kodėl tai, kas anksčiau buvo norma, tapo tabu?

- Reikėtų argumentuotai paaiškinti, kodėl pradėti taikyti draudimai. Pastebėta, jog vaikai gali susitaikyti su įvairiais apribojimais, jeigu jaučia, kad jie teisingi, pagrįsti ir būtini.

Tėvai klysta, liepdami visada paisyti jų nuomonės. Besąlygiškai klausydamas vaikas užaugs neturėdamas asmeninio požiūrio, taps prisitaikėliu. Vaikai turi išmokti pasipriešinti apribojimams, būti savarankiški, pasitikėti savimi ir priimti sprendimus. Jie nori turėti savimi pasitikinčius tėvus.

Kai trūksta meilės ir valdo nerimas

- Kodėl daugėja agresyvių, sunkiai tramdomų vaikų? Gal ožių rodymas - tik būdas atkreipti į save dėmesį, kai tėvai užsivertę darbais?

- Vaikų elgesį formuoja bendraamžių įtaka, nesėkmės mokykloje, žiniasklaida, raidos sutrikimai ir, aišku, auklėjimo klaidos šeimoje: nuoseklumo, šiltų emocinių santykių stoka, kontrolės trūkumas, netinkama skatinimų ir bausmių sistema. Psichologai pastebėjo, kad vaikai, kurie pravardžiuojami nevykėliais, nejaučia tėvų palaikymo ir besąlyginės meilės, dažniau įsitraukia į nusikalstamą veiklą, yra agresyvūs. Jie pradeda ieškoti aplinkos, kuri juos priimtų, kur jie sulauktų pritarimo. Todėl tokie vaikai buriasi į grupes, nebelanko mokyklos, vagiliauja, laiką leidžia gatvėse, interneto kavinėse.

- Ar kumštukų daužymas, spjaudymasis, isteriškas klyksmas yra lengviausias būdas vaikams pasiekti norimą rezultatą?

- Agresyvios reakcijos vaikui tampa natūralia išeitimi iš nuolatinės emocinės įtampos - jis nemoka toleruoti savo nusivylimo ar nerimo, todėl leidžia šiems jausmams išsiveržti: spyriojasi, aikštijasi, klausosi agresyvios muzikos, stengiasi atrodyti šokiruojamai. Vėliau agresija prasiveržia bendraujant su žmonėmis, o agresyvumas gali tapti net asmenybės bruožu.

- Ar tikrai derėtų atsisakyti vadinamojo prosenelių metodo - beržinės košės? Rodos, pastaruoju metu jis tapo ne tik nemadingas, bet ir smerktinas?

- Manau, kad šis metodas gali grįžti bumerangu. Bandymai slopinti agresyvų vaiko elgesį, naudojant fizines bausmes, iš tiesų jį tik sustiprina. Vaikai, auklėjami tokiais metodais, pradeda bijoti tėvų ir paklūsta tik tol, kol yra stebimi. Antra vertus, tėvai, naudodami fizines bausmes, dažniausiai tampa agresijos pavyzdžiais savo atžaloms.

Išmano teises, bet ignoruoja pareigas

- Tėvai nepaklusnumą dažnai toleruoja vildamiesi, kad vaikai išaugs ir pasikeis jų įnoringas būdas. Esą mokysis ir įgaus proto.

- Šitaip manyti klaidinga. Tėvai užkrauna atsakomybę pedagogams, kurie neretai tampa atpirkimo ožiais. Juk vaikai puikiai išmano savo teises, bet dažnai ignoruoja pareigas. Neturėdami aiškių ribų vaikai neišmoksta kontroliuoti nepriimtinų savo impulsų. Net ir suteikdami vaikui teisę būti savarankiškam, tėvai lieka atsakingi už jo veiksmus.

- Ar šiuolaikiniai animaciniai filmukai turi įtakos vaikų nervingumui, nepagrįstam pykčiui?

- Žinoma, ir žiniasklaida, ir televizija laidos daro poveikį besiformuojančiai vaiko asmenybei. Vaikai sunkiai atskiria fantazijų pasaulį nuo realybės. Žiūrėdami filmus jie tiesiogiai priima tai, ką mato, nes dar neturi stabilios vertybių sistemos. Vaikai išgyvena baimę, gailestį, užuojautą, norą paneigti blogį ar net nubausti blogiuką. Tad nenuostabu, kad stebėdami agresiją vaikai nesunkiai išmoksta, o vėliau ir perkelia ją į bendravimą su kitais vaikais. Vyresni vaikai, prisižiūrėję žiaurių filmų, agresiją vertina kaip efektyvią priemonę, padedančią spręsti konfliktus.