– Ar Jūsų nestebina milijoninis vergų skaičius šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame daug kalbama apie politinį korektiškumą, pagarbą ir pakantumą įvairiausioms mažumoms?
– Mes kalbame apie pasaulį, kuriame gyvena per 6 milijardus žmonių. Todėl vergų jame gana daug. Manau, paskelbti skaičiai pamažinti. Gyvendami Vakaruose įsivaizduojame, kad demokratija, žmogaus teisės yra absoliučios vertybės, būdingos ir privalomos visiems pasaulio kraštams. Tiesiog nepajėgiame įsivaizduoti, jog gali būti kitaip.
Tačiau visai neseniai Mauritanijoje ir Saudo Arabijoje vergovė buvo legali. Daugumoje Afrikos valstybių vergovės formaliai tarsi nėra, bet ji egzistuoja. O regionuose, kuriuose nėra susiformavusių valstybių, pavyzdžiui, Somalyje, labai daug žmonių neabejotinai gyvena vergystės sąlygomis.
Gyvenimas be paso
Svarbu – kaip apibrėšime vergovę. Tarkime, pasaulyje yra gerokai daugiau nei 12 milijonų žmonių, gyvenančių ir dirbančių svetimuose kraštuose. Jie gauna už darbą grašius ir neturi jokių pilietinių ir net žmogiškųjų teisių.
Padėtis Persijos įlankos valstybėse tokia, kad ilgesniam laikui dirbti ar su šeima gyventi įvažiuojantis žmogus savo asmens dokumentus privalo atiduoti darbdaviui. Vietoj jo gauna arabiškai užpildytą dokumentą.
Kai įvažiavome į Kuveitą, nė vieno iš mūsų, lietuvių, nei vardas, nei pavardė tame dokumente nebuvo užrašyti teisingai, o vieno net ir valstybė supainiota. Taigi, nors esi svetimos šalies pilietis, lyg ir galėtum laisvai judėti, tačiau dokumentas galioja tik šalies viduje – su juo išvykti neturi jokių šansų. Net ir turėdamas pasą iš šalies gali išvykti tik gavęs darbdavio leidimą.
Žmonijos hierarchija arabiškai
– Kuveitas tarp kitų Persijos įlankos šalių turi lyg ir demokratiškesnės valstybės reputaciją. Ar tai tik įvaizdis?
– Darbo įstatymai Kuveite nėra liberalūs. Man studentaujant pavyko išsaugoti savo pasą. Bet daugeliui žmonių atrodė neįtikima, kad galiu jį turėti. Net vietos aukštosiose mokyklose dirbantys profesoriai britai ir amerikiečiai pasus turėdavo atiduoti į specialią kontorą.
Mano padėtis buvo palyginti nebloga – turėjau universitetinę vizą, dirbau nelegaliai, gavau neblogus pinigus, mano kuveitietis bosas man nieko nereiškė. Kitų darbuotojų pasus jis laikė savo seife ir su jų atlyginimais darė, ką norėjo. Bet kasdienis darbuotojų žeminimas, patyčios vieną dieną mane „užkniso“, ir nieko per daug neaiškindamas pasakiau bosui, kad daugiau pas jį nedirbsiu.
Su Persijos įlankos šalyse dirbančiais vakariečiais elgiamasi kitaip nei su atvykėliais iš Azijos ar Afrikos. Be abejo, nutinka visokių dalykų – tarkime, nesumoka pažadėtos atlyginimo sumos. Bet su išeiviais iš pietryčių Azijos elgiamasi tiesiog žvėriškai. Pats tai mačiau, kai dirbau vienoje Kuveito kompanijoje. Šeimininkas turėjo kurjerį filipinietį, kurį sykį pasiuntė vienu reikalu, paskui pamiršęs, kad pats išsiuntė, jo pasigedo – sukėlė skandalą ir nubraukė dalį atlyginimo.
Panašūs dalykai ten vyksta nuolat. Išeiviai iš Azijos Kuveite gyvena apgailėtinomis sąlygomis, miega net keturaukštėse lovose. Per mėnesį jie gauna apie 100 dolerių ir maišą ryžių, atlyginimą šeimininkas gali sumažinti savo nuožiūra, o pasiskųsti nėra kam.
Vergės moterys ir rasizmas
Ir jau tikrai vergiškomis sąlygomis gyvena arabų namus prižiūrinčios moterys. Jos ne tik atlieka sunkiausius, purviniausius darbus, bet yra visaip išnaudojamos, net seksualiai. Beje, Kuveito, Saudo Arabijos laikraščiuose apie tai rašoma – tai nėra paslaptis.
Persijos įlankos valstybių visuomenė žmoniją skirsto pagal savotišką hierarchiją. Pačiame viršuje yra vietinis arabas. Žemiau – nevietinis, tarkime, iš Sirijos ar Egipto. Dar žemiau – musulmonas, bet iš tolimesnių kraštų. Ir pačioje apačioje yra nemusulmonai – filipiniečiai, šrilankiečiai ir t. t. Kaip atskirą kategoriją reikėtų išskirti baltaodžius: be abejo, jie – kitatikiai, bet iš pranašesnės civilizacijos, todėl su jais tenka kultūringiau elgtis.
Rasizmas Persijos įlankos valstybėse itin paplitęs. Bendraudami su vakariečiais arabai būna mandagesni, o su „apatiniais“ nemusulmonais elgiasi be jokių ceremonijų. Pavyzdžiui, neseniai Saudo Arabijoje apiplėšimu apkaltinti Bangladešo piliečiai buvo pakarti, ir tik tada pranešta Bangladešo ambasadai. Pastaroji net negalėjo protestuoti – Bangladešo piliečių jau nebuvo gyvųjų tarpe.
Į visas Pietryčių Azijos šalių ambasadas arabų šalyse žiūrima panašiai. Kuveite Bangladešo ambasadorių net buvo sumušę. Savo šalies ambasadą bangladešiečiai šturmavo, prašydami apginti juos nuo žeminimo Kuveite. Deja, ambasados negali padėti, nes žmonės iš Pietryčių Azijos dirbti į Persijos įlankos regioną vyksta savo noru, pasirašę kontraktus.
Patyrusi smurtą ir vos gyva likusi viena indonezietė apkaltino savo šeimininką Saudo Arabijoje dėl teroro. Viskas galų gale pasisuko taip, kad jai buvo pateikti kaltinimai, esą pati save luošino, ir dabar šią moterį kiša į kalėjimą. Po šio įvykio Indonezija uždraudė savo piliečiams vykti dirbti į Saudo Arabiją.
Aukojama savigarba
– Jeigu Persijos įlankos šalyse užsieniečiai darbininkai žeminami ir visi apie tai žino, tai kodėl jie ten važiuoja ir pasirašo kontraktus?
– Viskas paprasta. Tarkime, Bangladeše žmogus uždirba 12 dolerių per mėnesį. O Arabijos regiono valstybėse net ir žeminami gauna 130 ir daugiau dolerių. Kai klausdavau kompanijos vairuotojo indo, kodėl jis ten gyvena ir kenčia pažeminimus, išgirsdavau paprastą atsakymą – jis turi daug vaikų, jų gausėja ir visiems reikia gyvenamosios vietos.
Vieną namą tas žmogus jau buvo pastatęs, tuo metu statė antrą. Taigi žmoną matydavo tik vasaromis – ji augino šeimą, siuntinėjo pinigus. Ir taip tęsis dar kokius dešimt metų. Žodžiu, tėvai aukojasi dėl vaikų.
Nors išeivių iš Pietryčių Azijos Europoje daug, ne visi ją pasiekia. Be to, veikia įdarbinimo agentūros, jos verbuoja Azijos gyventojus. Problema tikrai labai didelė, ji susijusi ne su kokių atskirų individų smurtavimu, bet su Persijos įlankos šalių visuomenės požiūriu į svetimuosius – ypač tuos, kurių galima nepaisyti.
– Sakykime, arabai laiko save išskirtiniais, o kaip supranta žmogaus teises? Ar ten tokia sąvoka apskritai egzistuoja?
– Viską lemia pinigai.
– Pinigų ir europiečiai turi.
– Persijos įlankos šalyse viskas įvyko labai greitai. Štai Kuveitas 1930-aisiais buvo skurdus, molinių trobelikių kraštas, nė iš tolo neprimenantis dabartinio spindesio su prabangiais viešbučiais, šiuolaikine architektūra ir pan. Nafta arabus žaibiškai padarė turtingus. Deja, kultūros lygis beveik nepakilo.
Be abejo, keista, kad neseniai skurdžiai gyvenę Persijos regiono gyventojai nejaučia dėkingumo jiems dirbantiems žmonėms. Galų gale ne patys arabai nutiesė modernius kelius, statė dangoraižius ir kita. Bet jie taip išpuiko, kad nesivaržydami ėmė niekinti kitus. Be to, problema dar gilėja – auga karta, nepatyrusi skurdo ir neįsivaizduojanti, kad galima apsieiti be samdinių. Kai toks požiūris – atsainumo ir paniekos daugėja. Tokią tendenciją patvirtina ir tarptautinių žmogaus teisių organizacijų atliekami tyrimai.