Toks Prancūzijos sprendimas paskatino ES valstybes nares 1957 m. įkurti Europos ekonominę bendriją (EEB). Europai prireikė beveik 40 metų atnaujinti pastangas susitarti dėl bendros gynybos politikos.
1965 m. tuometinis Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis (Charles de Gaulle) pasipriešino siūlymui tuomet EEB valdančiojoje ministrų taryboje galiojusią vienbalsę balsavimo sistemą pakeisti daugumos balsavimo sistema. Tuomet savo nepritarimą Prancūzija išreiškė pusę metų nedalyvaudama EEB tarybos susirinkimuose.
Konfliktas buvo išspręstas tuomet, kai pagal vadinamąjį Liuksemburgo kompromisą, kuris leidžia ES valstybėms narėms išskirtiniais atvejais vetuoti "nacionalinės svarbos" susitarimus, Prancūzija gavo veto teisę.
1992 m. danai atmetė Mastrichto sutartį, kuri Europos Bendriją paverčia Europos Sąjunga, įkuria bendrą valiutą ir nubrėžia bendras užsienio ir saugumo politikos gaires. Danijos vyriausybė reikalavo teisių nesilaikyti tam tikrų susitarimų dėl ES gynybos, euro, politinio prieglobsčio ir imigracijos bei ES pilietybės politikos. Po 1993 m. surengto antrojo referendumo danai galiausiai pritarė Mastrichto sutarčiai.
1996 m. ES uždraudė importuoti anglišką jautieną po to, kai Didžiojoje Britanijoje buvo užfiksuotas kempinligės protrūkis. Toks Sąjungos sprendimas paskatino tuometinį Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką Džoną Meidžorą (John Major) paskelbti, kad Londonas blokuos ES sprendimų priėmimą.
Po metų Dž. Meidžoro partija pralaimėjo parlamento rinkimus. Jo įpėdinis Tonis Bleras (Tony Blair) artimiau bendradarbiauja su ES partneriais. Draudimas importuoti anglišką jautieną buvo panaikintas 1998 m.
2001 m. airiai atmetė Nicos sutartį, kuria siekta supaprastinti ES institucijų darbą ir pasirengti Sąjungos plėtrai į Rytus. Airiai baiminosi, kad kai kurios sutarties sąlygos gali neigiamai paveikti Airijos neutralumą.
Krizė buvo išspręsta paskelbus deklaraciją, kad sutartis neturės neigiamos įtakos Airijos neutralumui. Airija Nicos sutartį ratifikavo po antrojo referendumo 2002 m.