Kodėl iš Lietuvos nedieninio skyriaus studento atimtos konstitucijos garantuojamas teisės?
Aukštojo mokslo įstatyme nustatyta, kad pagrindinės nuosekliųjų studijų formos yra šios: dieninė, vakarinė ir neakivaizdinė. Jos yra lygiavertės, išduodami aukštojo mokslo baigimo diplomai yra vienodi, tačiau aukščiau paminėta pataisa jas paverčia nelygiavertėmis. Straipsnis yra antikonstitucinis - diskriminuoja vakarinio ir neakivaizdinio studijų formų studentus. Teiginys “sutinkantys mokėti” yra absoliuti demagogija - asmenys paprasčiausiai yra priverčiami, o ne sutinkantys mokėti visą kainą.
Ši dabar galiojanti įstatymo pataisa straipsnis suponuoja, kad arba neakivaizdinės ir vakarinės studijos yra kažkas tai nenormalaus, arba stojantys į jas yra nenormalūs. Iš straipsnio išplaukia, kad, jei asmuo dėl objektyvių priežasčių, pvz., dirba ir išlaiko šeimą, stoja ne į dienines, o į neakivaizdines ar vakarines studijas, tai jis yra baudžiamas. Taigi, pažeidžiama konstitucinė norma, kurios esmė – vienodas studijų prieinamumas. Oponentai gali aiškinti, kad ne visi neakivaizdininkai ar vakariniokai mokės, tik dalis silpniausių studentų. Toks argumentas yra gryna demagogija – pirma, labai silpnų studentų yra ir dieniniame skyriuje, antra, jau ir dabar aukštosiose mokyklose labai ryški bjauri tendencija visais įmanomais būdais didinti neakivaizdininkų bei vakariniokų skaičių siekiant tik vieno tikslo – didinti mokančių visą kainą skaičių.
Straipsnis akivaizdžiai prieštarauja bendrai europinei tendencijai, kuri apibūdinama kaip Bolonijos procesas. Būtent - šiame procese pabrėžiama mokymosi visą gyvenimą svarba, pabrėžiamas būtinumas sudaryti palankias sąlygas tokiam mokymuisi.
Šį antikonstitucinį straipsnį Seimas priėmė spaudžiant Lietuvos universitetų rektorių konferencijai. Viena vertus, rektorius galima suprasti – trūksta lėšų studijoms, vienam Lietuvos studentu tenkanti visa lėšų suma per metus yra beveik 4 kartus mažesnė nei Europos sąjungos vidurkis (nors bendro vidaus produkto dalis skiriama aukštajam mokslui Lietuvoje yra tokia pati kaip ir ES vidurkis). Tačiau tai rektorių nepateisina. Lėšų trūkumo problemą galima spręsti ne kuriant nevienodas sąlygas studentams, bet didinant studijų įmoką vienodą visoms studijų formoms arba gerokai mažinant studentų skaičių Lietuvoje (studijų įmoka mažesnė ir vienoda visoms studijų formoms).
Antrasis būdas yra racionalesnis, kadangi Lietuvoje universitetai priima per70 proc. vidurinių mokyklų abiturientų. O išsivysčiusios Europos šalys – iki 40-45 proc. studentų. 2003 m. Lietuvoje vienam tūkstančiui gyventojų teko 53 studentai (šis rodiklis ir dabar sparčiau auga nei Europoje), o ES vidurkis buvo 34. Didelis studentų skaičius Lietuvoje nėra vien tik gėris: 1) iškreipta darbo jėgos rinka (trūksta vidurinės grandies specialistų, darbininkų); 2) priimami ir tokie studentai, kurių gebėjimai aukštajame moksle yra menkesni, todėl neišvengiamai mažėja studijų kokybė; 3) Lietuva, skirdama aukštajam mokslui biudžeto dalį ne mažesnę kaip išsivysčiusios Vakarų šalys, nebeišgali skirti bent minimaliai pakankamai biudžetinių lėšų tokiam dideliam studentų skaičiui, o tai irgi stipriai trenkia per studijų kokybę.
Toliau - linksmiau
Aprašytoje situacijoje nepataisomas optimistas pasakytų, reikia džiaugtis dabartine padėtimi, nes rytoj gali būti blogiau, ir jis būtų dviem šimtais procentų teisus. Rytoj tikrai bus blogiau. Seimas jau svarsto naują Aukštojo mokslo įstatymo pataisą, kurią pristatė Seimo narys, darbietis, buvęs Lietuvos kūno kultūros akademijos prorektorius V. Gedvilas. Pataisa tokia: “Asmenys, sutinkantys mokėti visą studijų kainą, konkurso būdu gali būti priimami į vakarinės ir neakivaizdinės formų visų pakopų studijas ir dieninės formos rezidentūros studijas”. Išties pagal Merfio dėsnį: “Nei vieno žmogaus gyvybė, sveikata ar turtas nėra saugūs, kai vyksta įstatymų leidžiamoji sesija”.
Ši naujausia istorija rodo, kad antikonstitucinė padėtis ne tik netaisoma, bet ir bloginama. Dabar ir dieninės formos rezidentūros studijas rengiant gydytojus numatoma paversti visiškai mokamas. Gydytojų rengimui rezidentūra būtina – jos metu studentai-rezidentai, prižiūrint patyrusiems gydytojams, dirba ligoninėse ir įgyja reikalingą patirtį. Aiškinimai, kad valstybė nepajėgi išlaikyti didelį rezidentų skaičių, yra absurdiški. Prieš rezidentūrą studentai mokosi kaip dieninio skyriaus studentai, dalis jų moka tik fiksuotą įstatymo numatytą studijų įmoką (500 Lt/semestras).Staiga, pasiekus rezidentūrą, jiems reikia mokėti visą studijų kainą. Jei rezidentų perdaug, tai kodėl į dieninio skyriaus kursą priimama perdaug būsimųjų medikų?
Medikai-rezidentai iš tikrųjų jau yra darbuotojai – vadovaujami patyrusių gydytojų gydo studentus; todėl jie ne tik neturėtų mokėti už rezidentūrą, bet jiems turi būti mokama alga. Iš tikrųjų rezidentūros organizavime yra daug rimtų problemų. Taip, kaip yra dabar Vakarų šalyse, taip buvo ir Lietuvoje: medikai-rezidentai priklausė jau nebe aukštojo mokslo, o sveikatos apsaugos sistemai. Pagalvojo aukštųjų mokyklų vadovai ir nutarė perimti medikus-rezidentus savo globon. Mintis tokia buvo – jei medikai-rezidentai bus mūsų, tai valdžia aukštajam mokslui turės pridėti daugiau pinigų. Sveikatos apsaugos ministerija džiugiai sutiko su tokiu noru – nereikia rūpintis tais rezidentais, nereikės iš sveikatos apsaugos sistemos biudžeto mokėti algų rezidentams už jų darbą. Deja, pramauta pro šikšnelę. Aukštojo mokslo sistema pinigų daugiau negavo. Rezidentai vietoj to, kad gautų atlyginimą už darbą, patys turės sumokėti aukštosioms mokykloms, kad galėtų dirbti. Aišku, tuomet ligoninės ir poliklinikos negali tikėtis labai daug naudos iš darbuotojo, kuris ne tik negauna algos, bet ir pats už jį moka.
Lietuvos mokslo taryba - Seimo ir Vyriausybės patarėja – jau suskubo išreikšti pritarimą Partijai ir Vyriausybei, atsiprašau, Seimui ir Vyriausybei.
Kam yra gerai?
Sveikatos apsaugos šulams, besidžiaugiantiems atsikračius rūpesčių dėl medikų-rezidentų ir toliau visais įmanomais būdais skandinantiems sveikatos apsaugos būklę Lietuvoje. Gera medikų profesūrai – ji mielai susirašo tuo rezidentus sau, o ne priskiria praktikuojantiems patyrusiems gydytojams, ne vadovavimas šešiems rezidentams prilyginamas pilnam vieno dėstytojo krūviui. Algą tai gauna, bet profesūra labai užimta kitai darbais ir dažniausiai rezidentams neturi laiko. Rezidentams belieka trainiotis ligoninių koridoriais ir tuščiai gaišti laiką.
Geresniu atveju profesūra įpareigoja vieną kitą gydytoją vadovauti rezidentams (tačiau be atlygio, kurį profesūra pasilieka sau). Aišku, tuomet tas vadovas gydytojas-vadovas nėra patenkintas papildomu neatlyginamu krūviu ir nėra nusiteikęs kokybiškai vadovauti rezidentams. O viso to rezultatas? Paskui dabar emigruojančius gydytojus į Vakarus plūstelės ir medikai-rezidentai. Ir kodėl jie turėtų pasilikti, jei Vakaruose, būdami rezidentais, jie gaus atlyginimą, o ne mokės universitetui?
Skęstančių gelbėjimas- pačių skęstančiųjų reikalas
Lietuvos įstatymuose numatytos didelės studentų sąjungų teisės. Dabar yra dvi Lietuvos masto studentų organizacijos – Lietuvos studentų sąjunga ir Lietuvos studentų atstovybių sąjunga. Jos gana aktyvios, faktiškai atstovauja tik dieninio skyriaus studentams. Tai suprantama. Vis tik neakivaizdinio ar vakarinio skyrių studentų interesai gerokai skiriasi nuo dieninio skyriaus studentų. Be to, ir sunkiau, burti bendram reikalui neakivaizdinio ar vakarinio skyrių studentus, kurie studijų metais retai susirenka draugėn. Peršasi viena išvada - neakivaizdinio ar vakarinio skyrių studentai, kurių Lietuvoje yra per 50 tūkstančių (iš viso studentų yra daugiau kaip 190 tūkstančių), turėtų sukurti savo sąjungą, kuri naudodamasi Lietuvos įstatymų suteiktomis teisėmis galėtų atstatyti neakivaizdininkų bei vakariniokų konstitucines teise. Ir medikams-rezidentams, kurių yra mažiau – pusantro tūkstančio - lengviau būtų ginti savo teises būnant tokioje sąjungoje.