Interviu DELFI Australijoje vardą iš Audriaus į Andrew pakeitęs buvęs krepšininkas papasakojo savo gyvenimo istoriją ir už ką iki šiol negali atleisti mamai.
Kai 49-erių A. Svaldenis ateina stebėti Sidnėjaus „Kings“ rungtynių, jį užplūsta malonūs prisiminimai. Vyras spaudžia rankas dabartiniams komandos nariams ir prisimena praeityje likusias „Kings“ šlovės akimirkas. Jo kelias į krepšinį prasidėjo Lietuvoje.
A. Svaldenis dvejus metus Kaune lankė „Žalgirio“ krepšinio mokyklą, persikėlęs į Marijampolę, mokėsi sporto mokykloje. Pašnekovas pamena, kad toje pačioje Kauno krepšinio mokykloje mokėsi Arvydas Sabonis bei Šarūnas Marčiulionis.
Kaune gimęs A. Svaldenis su mama ir seserimi į Australiją emigravo 1980-aisiais, kai mama ištekėjo už Australijos lietuvio. Andriui tada buvo 16-ka. Sovietmečiu leidimo išvykti už geležinės uždangos teko laukti beveik 4 metus.
Sidnėjuje Andrius krepšinio nepamiršo – susipažino su lietuviais ir žaidė vietinėje lygoje. Žaisdamas mokyklos komandoje, lietuvis surinkdavo 30-40 taškų: tuo metu australai krepšinį žaidė prastai. „Kai atvažiavau, čia mažai kas krepšinį žinojo, stebėdavosi, kad aš žaidžiu, tačiau vėliau krepšinis ėmė kilti“, – teigė pašnekovas.
Paskui, pasakoja A. Svaldenis, jį pastebėjo vienas australų treneris. 18-os Andrius pradėjo žaisti su profesionalais – buvo pakviestas į Bankstown „Bruins“ klubą.
Tais laikais Australijos krepšinyje nebuvo daug pinigų. Krepšininkui davė batus, uniformą. Pirmas kontraktas tesiekė 3000 dolerių per metus. Tačiau, sako pašnekovas, tai tuomet buvo dideli pinigai, mat naujas automobilis kainavo apie 5000 dolerių.
Į nacionalinę rinktinę neprasibrovė
Po 4-erių metų „Bruins“ klube, A. Svaldenį nupirko Sidnėjaus „Supersonics“ komanda. Čia jis žaidė metus. Galiausiai iš „Bruins“ bei „Supersonics“ 1988 m. gimė Sidnėjaus „Kings“ komanda ir A. Svaldenis karjerą tęsė joje. 1992 m. poros metų kontraktą jam pasiūlė Hobarto „Devils“: teko kuriam laikui kraustytis į Tasmanijos salą.
„Aš „Kings“ klube buvau 5-tas, 6-tas, o „Devils“ pasiūlė daugiau žaidimo laiko. Treneriui Calvinui Brutonui patiko mano žaidimas, „Devils“ gavau daug žaidimo laiko, iškart pakilo visi mano rodikliai“, – prisimena pašnekovas.
A. Svaldenis pateko į Australijos jaunimo iki 20 metų rinktinę, tačiau į nacionalinę Australijos rinktinę prasibrauti taip ir nepavyko. „Patekdavau tarp 14-15 geriausių, tačiau per 1-2 žaidėjus į dvyliktuką nepatekdavau ir Australijos vyrų krepšinio rinktinėje nežaidžiau. 4-5 metus su jais treniravausi, tačiau mano laikais buvo kokie 5-6 geri centrai ir aš į pagrindinę sudėtį nepakliūdavau“, – pasakojo A. Svaldenis.
Jo nuomone, taip susiklostė ir dėl ūgio. Vyras nustojo augti pasiekęs 205 centimetrus. Krepšininkas žaidė centro arba krašto puolėjo pozicijose, daugiausia po krepšiu, o tuo metu rinktinėje buvo pakankamai Sabonio ūgio žaidėjų.
„1992 m. bandžiau papulti į Lietuvos rinktinę, tačiau su jaunimu jau buvau žaidęs už Australiją, taigi negalėjau žaisti Lietuvos rinktinėje. Mano krepšinio pilietybė buvo australiška“, – kalbėjo A. Svaldenis.
A. Svaldenis pamena, kad Sidnėjaus „Kings“ pakilimo laikais krepšininkai jautėsi žvaigždėmis: juos kviesdavo į televiziją, atpažindavo gatvėse. Tuomet buvo krepšinio bumas. Dabar krepšinio populiarumas nukritęs, rungtynių nerodo televizija, pirmoje vietoje kriketas bei futbolas.
Už ką negali atleisti mamai
Kartą, apie 1984 m., su Australijos lietuvių bendruomene A. Svaldenis žaidė JAV sporto šventėje. Tada garsus treneris Bobas Knight'as lietuviui pasiūlė žaisti Indianos valstybiniame koledže. „Tačiau mama neišleido. Dabar gailiuosi, galėjau papulti į NBA, mama sakė, ką aš vienas veiksiu Amerikoje, dar negrai nužudys, o ir anglų kalba nebuvo puiki. Siūlė stipendiją ir nemokamas studijas. Tačiau mama leidimo nepasirašė“, – prisimena buvęs krepšininkas.
Nepadėjo ir B. Knight'o skambutis: motina buvo neperkalbama. „Už tai jai neatleidžiu iki šiol. Sakau, būčiau išvažiavęs, gal kitaip viskas būtų buvę, būčiau žaidęs su gerais žaidėjais“, – kalbėjo A. Svaldenis. Kartu jis pastebi, kad Amerikoje būtų tekę viską pradėti nuo nulio, o Sidnėjuje jis buvo vienas geriausių.
A. Svaldenis nežino, kaip jo karjera krepšinyje būtų susiklosčiusi likus Lietuvoje. Vis dėlto lietuviško krepšinio jam teko paragauti: karjeros pabaigoje šiek tiek žaidė Valdemaro Chomičiaus treniruojamoje Marijampolės „Kraitenėje“. Lietuviškas krepšinis skyrėsi nuo australiško – fiziškai žaisti ir pasistumdyti pratęs A. Svaldenis greit prisirinkdavo pražangų.
Karjerą sportininkas baigė būdamas 35-erių. A. Svaldenis tapo pirmu lietuviu, patekusiu į Australijos nacionalinę krepšinio lygą (NBL). Per 17 metų trukusią karjerą jis NBL sužaidė 380 rungtynių.
Šiuo metu jis ieško rėmėjų „Kings“ klubui. Vyras neslepia: Sidnėjaus krepšinio klubui rėmėjų rasti sunku, mat šis neblizga: dabar pirmauja Perto ir Adelaidės komandos. Dabar į „Kings“ rungtynes teateina 1000-2000 žiūrovų, o geraisiais laikais jų būdavo apie 5000-6000. Daug Australijos krepšinio klubų bankrutavo, tarp jų – ir Tasmanijos „Devils“, kuriame lietuviui teko žaisti.
Be rėmėjų krepšinio klubui paieškos, A. Svaldenis užsiima ir verslu: per krizę iš JAV pradėjo pirkti ir Australijoje perparduoti prabangias jachtas. Pašnekovo teigimu, per krizę jas pavykdavo nupirkti pigiai – milijono dolerių vertą už skolas konfiskuotą jachtą įsigydavo už 300-400 tūkst., Australijoje perparduodavo ir uždirbdavo dvigubai.
Per krepšinį suspėjo tik į tėvo laidotuves
A. Svaldenis prisimena, kai iš Lietuvos išvažiavo nepasakęs net klasės draugams. Buvo tokie laikai – valdžia grasino, kad prasitarus atims leidimą išvykti. Jis pamena, kad išvažiuodamas turėjo išeiti iš pionierių: jam nulupo ženkliuką.
„Pirmus 3-4 metus buvo labai sunku, nemokėjau kalbos, gerai, kad turėjau krepšinį. Žinojau, kad grįžti negalime“, – teigė pašnekovas.
Į Sidnėjų jis atvažiavo vasarą. Didžiuliame mieste stebino automobilių gausa ir įvairovė. Lietuvoje jo akys buvo įpratusios matyti tik „ladas“ ir „moskvičius“. A. Svaldenį stebino valytuvai ant galinio automobilio lango, dangoraižiai ir, aišku, džinsai, kurie Kaune, kontrabandiniai, kainuodavo 100 rublių. Australijos parduotuvėse taip pat stebino siūloma maisto produktų gausa.
Į Lietuvą pirmą kartą A. Svaldenis grįžo 1994 m., kai mirė tėtis. Tais metais jis iš Lietuvos gavo žinutę, kad tėtis sunkiai serga ir jam mažai liko gyventi. „Šeštadienį turėjau svarbias rungtynes, treneris prikalbėjo pasilikti. Jei būčiau skridęs antradienį ar trečiadienį, kai gavau žinutę, būčiau pamatęs tėvą gyvą. Pavėlavau – su seserimi Vilniuje nusileidome pirmadienį ryte, jis tą rytą mirė, pritrūko dviejų valandų. Seselė ligoninėje pasakojo, kad tėvas prieš mirtį šaukė mūsų vardus“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.
Tąkart Lietuvoje jis susitiko ilgai nematytus gimines. Lyginant su Australija ir JAV, Lietuva jam atrodė atsilikusi. Tėvas sūnui paliko surūdijusią oranžinės spalvos „Ladą“: tokios tuomet dar riedėjo Lietuvos gatvėmis. A. Svaldeniui net buvo kilusi idėja „Ladą“ atsigabenti į Australiją. Tėvui šis automobilis buvo labai brangus – kad galėtų jį įsigyti, paskyros laukė 6 metus.
Dvigubą pilietybę turintis A. Svaldenis Australijoje iš Andriaus tapo Andrew. Nepaisant ilgų gyvenimo metų Australijoje, A. Svaldenis lietuviškai šneka be akcento. Lietuvę kaunietę vedęs buvęs krepšininkas dabar sūpuoja greit vienerių sulauksiantį sūnų Simoną.