Lietuvos rytas ilgai prasidėdavo su Paksu, dabar, jei tik gali, prasideda su Zuoku. (Koks ten, Amerikoje, sklandė anekdotas apie jų prezidentų katastrofiškai trumpėjančias pavardes?) Neseniai Vilniaus meras palaidojo taip ir nesugebėjusį atsitiesti savo brolį ir vėl visiems priminė, kad šiurpioje vaikystėje jam teko rinkti tuščius butelius (net Jackas Londonas galėtų pavydėti tokių biografijos faktų); mero žmona pagimdė kūdikėlį (kažkodėl nebuvo tiesioginės transliacijos iš operacinės); pagaliau "Lietuvos ryto televizija" (TV3) vėl įlindo pro rakto skylutę ir papasakojo apie ponios Zuokienės sesers žūtį. Taigi, jei patekai į valdžią, rizikuoji tapti "akvariumo" ar "baro" operetišku personažu. Žinoma, jeigu pats nesudrausminsi paparacų. Jeigu tavo įvaizdžiui tinka net ir tokio lygio reklama. Jeigu, kaip kadaise teigė lenkų kino klasikas A. Wajda, viskas parduodama.
Tik parduoti nebėra ko. "Vakaro autografas" (LTV) muzikologą Gerulaitį pakeitė dainininku Sipavičiumi – pirmasis nelaikė liežuvio už dantų, antrasis skaito klausimus ir citatas iš popierėlio. Ir garbingų autografų jau lyg ir nebėra iš ko prašyti. Televizinė Lietuva sumažėjo, subliūško. Net mūsų "misteris šimtas voltų" Marijonas M. savo vardo laidoje (LNK) apmaudžiai strykčioja ant pelų krūvos – vien tik rusų (!) žvaigždžių, nufilmuotų, be abejo, ne tiesiogiai studijoje, likimus komentuoja gatvėje nugriebtas mūsiškis mailius. Įspūdinga.
Jau tada geriau renkuosi bent penkiolika minučių ultrakičinio "Kyškio" (TV3). Ne pirmą sykį įsitikinu, kad gerų dramos aktorių televizijoje neįveiks niekas. Vytautas Šapranauskas, turintis išskirtinį rusiško meniško plepumo liežuvį, iš savo auksinių žiedų, iš atvežto į studiją ir į masyvius raitytus rėmus įkišto "kyškelio", iš laidos redaktorių pasiūlyto scenarijaus, nė nesijudindamas krėsle, nekeldamas balso, padaro stilingą "pasičiužinėjimą", televizinę intermediją. Joje nemažai "pypsėjimų", tuščio kvailiojimo, tačiau viską atperka aktoriaus darbo profesionalumas, kuris mūsų dabartinėje kultūroje apskritai tampa nebemadingas.
Turbūt šiandien mūsų televizijos pasiruošusios pažadėti savo "pusę karalystės" už ypatingą vedėją. Tik kas jis (ar blogiausiu atveju ji) toks būtų? O gal įmanoma jį imti ir importuoti? Iš kokios nors giminių Amerikos. Akcentas reitingą tik pakeltų. Juk odiozine Renata Smailyte (TV3) paieškos nesibaigs, ant televizinio "balto arklio" išvysime atsistatydinusių, atsivertusių, susikompromitavusių, nuriedėjusių į pakelės griovį ir t. t. TV skylė susiurbs viską.
Mišrių profesijų ir apsireiškimų laikai. Štai didysis lietuvių kinas per "Kino pavasarį" vis tiek rado kuo pritrenkti – vieno pripažinto rašytojo debiutiniu filmu. Karaokė kine? O gal menas, kuriam valstybė skiria mažai pinigų ir tie patys kažkur paikai išsisklaido, po truputį televiziškėja, lėkštėja.
Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Daugiau, brangieji žiūrovai, pirksite knygų. Ką tik lietuviškai pasirodęs nobelisto J. M. Coetzee romanas "Maiklo K gyvenimas ir laikai" visiems skaičiusiems kažką svarbaus primena. Man – pirmiausia vokiečių kino klasiko W. Herzogo filmą "Kiekvienas už save ir Dievas prieš visus". Rišlaus žodžio neišlemenantis, gyvuliškas Kasparas – realiai XIX a. gyvenęs "mauglis", tik gerokai vyresnis patekęs į gailestingosios prievartos pasaulį.
Kiškialūpis Maiklas K taip pat nenori nieko parduoti nei pirkti. Tik laiko prisispaudęs dėžutėje motinos pelenus, lyg užkeiktas neima jam tiesiog į burną kišamo maisto ir stovi civilizacijos šalikelėje kaip paskutinis idiotas. Nors tu ką. O finale sako: gyventi vis tiek verta. Suverenaus puspročio Maiklo K gyvenimui pajunti veriantį pavydą. Galbūt jį sukelia neeilinis rašytojo talentas. Galbūt mūsų viešieji laikai.