Kita vertus, tautines mažumas neva atstovaujantys kai kurių partijų politikai dažnai elgiasi itin agresyviai, ignoruoja Lietuvos vientisumo svarbą ir naudojasi tautinėms mažumoms aktualiais klausimais kaip politinio manipuliavimo įrankiu.
Liūdna, bet pastaroji problema yra itin aktuali, kuomet kalbama apie Vilniaus rajone gyvenančią lenkų mažumą, kuri jau daugelį metų yra manipuliuojama vienos jos interesus neva atstovaujančios politinės partijos lyderių. Šios partijos politikai viešumoje skelbiasi atstovaujantys Lietuvos lenkų interesus, bet iš tiesų jų veikla kaip tik kenkia lenkų bendruomenės interesams, nes trukdo šios tautybės žmonėms, ypač jaunimui, įsilieti į šalies politinį bei kultūrinį gyvenimą, kuria niekam nereikalingą dirbtinę priešpriešą su kaimynystėje gyvenančiais lietuviais.
Šiuo svarbiu geopolitinių pokyčių metu Lietuvos lenkų bendruomenei reikalingi autoritetai, savo pavyzdžiu parodantys, kad tautinės priešpriešos galima išvengti skatinant abipusį sąmoningumą bei tarpusavio supratimą. Tokie autoritetai reikalingi ir lenkų dominuojamose vietovėse gyvenantiems lietuviams, kurių daugelis tapatina nemėgiamus lenkų tautybės politikus su visais Lietuvos lenkais. O tai, savo ruožtu, kuria klaidingus stereotipus apie abi tautas ir jų tarpusavio santykius.
M. Romeris yra kaip tik toks autoritetas, į kurį dabartinėje situacijoje galėtų lygiuotis tiek Lietuvos lenkai, tiek ir lietuviai. Tai žmogus, kuris savo pavyzdžiu ir darbais įrodė, jog tautinė priklausomybė yra ne kliūtis drauge kurti bendrą valstybės pagrindą, siekti gerovės visoms etninėms grupėms ir drauge priešintis Lietuvos priešams. Vilniaus rajone M. Romerio vardu pavadinta gatvė visiems jo gyventojams primintų, kad ne tautinė priešprieša, o santarvė ir abipusis supratingumas yra stabilios ir stiprios valstybės pagrindas.
Reikėtų priminti, kad Mykolas Romeris, vienas teisės mokslo Lietuvoje pradininkų įnešė neabejotiną indėlį į Lietuvos valstybingumo stiprinimą. Lenkų šeimoje gimęs M. Romeris nuo vaikystės puikiai mokėjo ir lietuvių kalbą. Baigęs gimnaziją, M. Romeris studijavo Peterburgo imperatoriškojoje teisės mokykloje, vėliau mokėsi Krokuvos Jogailos universitete bei Paryžiaus Laisvojoje politikos mokslų mokykloje. Baigęs mokslus, 1905 m. jis grįžo į Vilnių, kur įsitraukė į rezistencinę veiklą.
Dirbdamas dienraštyje „Gazeta Wilenska“ pasisakė už glaudų lietuvių ir lenkų bendradarbiavimą, kvietė Lietuvos lenkus dalyvauti lietuvių nacionaliniame pasipriešinime. Už rezistencinę veiklą jam buvo iškelta baudžiamoji byla.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, M. Romeris aktyviai užsiėmė ne tik visuomenine, bet ir akademine veikla. Dėstė Vytauto Didžiojo Universitete, 1933-1939 m. buvo jo rektorius, prisidėjo prie „Lietuviškosios enciklopedijos“ kūrimo. Būdamas teisininku, atstovavo Lietuvą Tarptautiniame Hagos teisingumo tribunole, kuomet buvo svarstomas Klaipėdos krašto klausimas. Dėl savo indėlio į teisės mokslo raidą M. Romeris dar vadinamas Lietuvos konstitucinės teisės tėvu.
Ankstyvaisiais savo veiklos metais M. Romeris puoselėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atkūrimo idėją, šiuo požiūriu jo pozicija skyrėsi nuo daugumos kitų aktyvių Lietuvos visuomenininkų, siekusių tautinės valstybės išimtinai lietuvių etnografinėse žemėse. M. Romeris tikėjo, jog atkūrus LDK, joje galės taikiai sugyventi įvairios tautos: lietuviai, lenkai, baltarusiai, žydai. Iš pradžių M. Romeris gerai sutarė su Juzefu Pilsudskiu, tačiau vėliau jų keliai išsiskyrė, kadangi M. Romeris kategoriškai smerkė Vilniaus krašto aneksiją. M. Romeris laikė save krajovcu, lietuviškuoju lenku. Apie save 1919 m. jis rašė taip: Esu lenkas, tikras Lietuvos pilietis, Lietuvos kraštietis, bet ne Lenkijos pakraščio gyventojas […] Lietuva man su sostine Vilniumi yra bendra lietuvių ir lietuviškų lenkų krašto Tėvynė…
M. Romeris neabejotinai yra viena ryškiausių tarpukario Lietuvos asmenybių, gilų pėdsaką palikusi tiek akademinėje, tiek visuomeninėje veikloje. Šio žmogaus puoselėtos idėjos aktualios ir šiandieniniame Lietuvos kontekste. M. Romerį galima laikyti puikiu pavyzdžiu, jog tiek lietuvių, tiek ir kitų tautybių Lietuvos piliečiai gali puikiai tarpusavyje sugyventi, veikti išvien Lietuvos valstybingumo labui. Šio žmogaus vardu pavadinta gatvė būtų puikus jo darbų įamžinimas bei žingsnis lietuvių ir lenkų santarvės kūrimo link.