O po kojomis šiukšlės, nevalyti ir išdaužyti šaligatviai, laiku neišvežamas sniegas, purvas ir be abejo - užsieniečių „pažymėtas“ Prezidentūros kampas bei Vilniaus senamiesčio širdis - Rotušė. Na, o jeigu pavargote braidyti po purvyną, norėdami pailsėti galėsite pastovėti, nes vargu ar rasite suoliuką, kur galėtumėte prisėsti ir pasvajoti apie Vilnių kuriame gyventi yra patogu.
2010 m. miesto tvarkymo kokybe ir gyvenamąja aplinka buvo nepatenkintas kas 10-as vilnietis. Šiandien tokių žmonių keleriopai daugiau.
Statistika liudija, kad penktadalis Senamiesčio ir Naujamiesčio gyventojų kenčia nuo intensyvaus eismo bei užterštumo, 40 proc. Žvėryno, Naujosios Vilnios ir Rasų gyventojų skundžiasi gyvenimo sąlygomis begriūnančiuose, avarinės būklės namuose, daugiau nei 60 proc. Grigiškių, Naujininkų ir Vilkpėdės gyventojų jaučiasi gyvenantys nesaugioje aplinkoje.
Situacija sunkina ir tai, kad investicijų į šias svarbias sritis beveik nėra. Maža to, net tvarkomi šaligatviai yra prabanga - skolos kiemsargiams siekia keliasdešimt milijonų eurų.
Vyriausybė vien pernai parėmė sostinės savivaldybę daugiau nei 80 mln. eurų. Už šiuos pinigus galima buvo sutvarkyti VISAS Vilniaus gatves, perkloti VISUS šaligatvius, pakeisti VISUS sulūžusius suoliukus.
Miestui pasisekė, kad šiemet mažai sninga, tačiau net ir retkarčiais krentančios snaigės jau tapo tikru prakeiksmu žmonėms. Gausiau pasnigus sausio mėnesį į traumatologus kasdien kreipdavosi po 30 – 40 žmonių susižalojusių dėl netvarkingai ar nepakankamai tvarkomų takų. Didžiajai jų daliai teko išrašyti nedarbingumo lapelius. Gyventojai ir valstybė patyrė dešimtis, o gal net šimtus tūkstančių eurų nuostolių. O juk švarios ir saugios gatvės – tiesioginė savivaldos funkcija. Elementarus švaros pradžiamokslis, kuriam išmanumo ir aukštosios matematikos mokslų baigti nereikia. Reikia laiku mokėti už darbą ir reikalauti kokybės. Tik tiek.
Šiukšliadėžių detektyvas tęsiasi. Gedimino prospekte jų dar galima rasti, o kitose gatvėse – kaip kam pasiseks. Esančios visuomeninio transporto stotelėse padėties negelbsti - nuolat perpildytos, retai valomos, tad vėjas žaismingai sklaido šiukšles bei plastikinius maišelius po kojomis ir visur aplinkui. O naujuose rajonuose, apskritai - tik stotelėse šiukšliadėžes ir rasi. Taip ir „puošiamas“ Vilnius po kojomis metamomis šiukšlėmis,plastikiniais maišeliais, nuorūkomis etc.
Ne mažiau aktualus ir poilsio suoliukų klausimas. Galbūt žiemą tai nėra aktualu, tačiau vasarą grožėtis senamiesčiu, miesto parkais ir skverais galime tik eidami. Jauniems žmonėms tai nesunku, tačiau ką turėtų daryti senjorai? Ar pasivaikščiojimas Vilniumi ne jiems?
Sutinku, kad sportas - sveikata ir kad vaikščioti yra sveika. Tačiau, tai neturi būti priverstinis pasivaikščiojimas pasibaigsiantis širdies smūgiu grožintis Vilniaus vaizdais.
Džiugu, kad rekonstruotame Bernardinų sode suoliukų yra, tačiau jų nėra, pavyzdžiui, Pilies gatvėje, kitose turistų ir miestelėnų lankomose vietose, nepakankamas skaičius prie Katedros. Jau nekalbu apie miegamuosius rajonus. Šie Dievo ir savivaldos užmiršti kampeliai, jau daugybę metų nesulaukia nė vieno suoliuko.
Geltonai užsieniečių pažymėtas Prezidentūros kampas kalba pats už save. Ką daryti kai užspaudžia gamtiniai reikalai? Į krūmus ne tik negalima, bet ir nepadoru, už kampo – filmuoja. Taip juokinga, kad net graudu.
Viešųjų tualetų Vilniuje apie 50, tačiau „normalių“ – ne biotualetų, vos 20. Taigi vidutiniškai vienam tualetui tenka 30 tūkst. žmonių, neskaitant turistų. Palyginimui Berlyne turinčiam 3,5 mln. gyventojų – 7 tūkstančiai viešųjų tualetų arba 1 tualetas 500 žmonių. Be to, kaip ir viskas kas turi veikti – pas mus neveikia, t.y. dalis tualetų įrengtų viešojo transporto stotelėse – su užkabinta spyna, o veikiantys kainuoja pinigus.
Nenuostabu, kad reikalo prispirti užsieniečiai skuba „žymėti“ senamiesčio pastatų kampus. Ir keista, kad jų pavyzdžiu vis dar neseka mūsų tautiečiai. Matyt kuklinasi ir vengia tapti telvizijos įžymybe.
Užsieniečiai nesikuklina ir matyt todėl, kad viešųjų tualetų problema jiems yra tokia svetima, kad jie net nesuvokia kuo gali tai atsiliepti jų reputacijai.
Kiek reikės parengti reportažų apie geltonas Prezidentūros sienas nežinia. Tačiau vietoj skambaus juoko, gal verta atsigręžti į žmogų ir išspręsti tokią elementarią bei žmogišką problemą? Ar teks dangoraižių, metro ir avialinijų inicatoriams „žymėti“ po jų langais? Gal čiurkšlė pažadins juos iš betoninių džiunglių miego?
