Algirdo Butkevičiaus vadovaujama Vyriausybė daugiabučių renovaciją įvardijo ne tik kaip priemonę, padėsiančią taupyti, bet ir būdą grąžinti į tėvynę emigrantus. Papildomos, gerai apmokamos darbo vietos, atgijęs statybų sektorius – rimta paskata sugrįžti skalsios norvegiškos duonos ragavusiems tautiečiams.
Daugiau dirbančiųjų statybų sektoriuje, paskatins ir kitų ekonomikos sričių atsigavimą. Paslaugų, smulkaus ir vidutinio verslo plėtra – garantuota. Kaip ir spartesnis vidutinio atlyginimo augimas. Be to, atsigaunantis statybų sektorius konkuruos tarpusavyje dėl statybų užsakymų, o tai lems ir palankesnes kainas, ir geresnę atliekamų darbų kokybę.
Vilniui šis klausimas itin aktualus, nes mieste jau kelinti metai gyventojų skaičius nemažėja tik todėl, kad prie sostinės prijungiamos naujos aplinkinių gyvenviečių teritorijos. Jeigu renovacija neįsibėgės sugrįžtantis emigrantai mieliau rinksis provincijų miestelius, nei Vilnių. Beje, taip jau yra dabar. Sparčiausiai gyventojų daugėja Vilniaus ir Kauno rajonuose, vidutiniškai po 10 procentų kasmet. O stabilus ar mažėjantis gyventojų skaičius – kilpa ant miesto ekonomikos kaklo.
Džiugu, kad koalicijos partnerių – socialdemokratų paraginta valdančioji sostinės dauguma atsiliepė į Vyriausybės kvietimą ir pateikė renovuotinų, prasčiausios būklės daugiabučių sąrašą. Viso – 240 daugiabučių, 25 bus pradėti renovuoti šiemet. Tempai kiek didėja, tačiau nuo tempo vis vien atsiliekama. 2015 m. visoje Lietuvoje naujam gyvenimui bus prikelta 1500 daugiabučių, vien Kaune yra parengti 247 namų projektai ir jau laukia darbų pradžios.
Tenka pripažinti, kad Vilnius neefektyviai naudojasi Aplinkos ministerijos suteikiamomis galimybėmis.
Žinoma, pasyvumu galima kaltinti gyventojus, tačiau savo atsakomybės dalį turi prisiimti ir savivalda. Pirmiausia, dėl prasto gyventojų informavimo, renovacijos privalumų išdėstymo. Juolab Vilniuje gyvena išsilavinę (50 proc. visų Lietuvoje aukštojo mokslo diplomą turinčių žmonių gyvena sostinėje), atsakingi žmonės, kurie geba pamatyti renovacijos teikiamą naudą ne tik miesto ekonomikai, bet ir asmeniškai patiems gyventojams.
Standartinis trijų kambarių, apie 60 kv. m butas šalčiausiais mėnesiais Vilniuje už šildymą, karštą vandenį ir “gyvatuką” sumoka apie 120 eurų, įprasta mėnesį apie 100 eurų. Yra ir tokių butų, kurių šildymo sąskaitos siekia 300 ar net 400 eurų.
Praktika liudija, kad renovuoto namo gyventojų sąskaitos sumažėja 40 – 50 proc. Taigi, viena šeima atmetus renovacijos kaštus, nemažą dalį kurių dengia Vyriausybė, kasmet galės sutaupyti ir savo reikmėms išleisti 500 – 600 eurų. Pačiais kukliausiais skaičiavimais namų renovacija Vilniuje padėtų sutaupyti apie 3 – 4 mln. eurų. Tai realūs pinigai, kurie dabar iškeliauja į orą pro kiauras namų sienas, ir kurie galėtų būti Vilniaus ekonomikos varikliu.
Kai kurie renovacijos kritikai teigia, kad senuosius daugiabučius vertėtų griauti ir statyti naujus. Tačiau jau šiuo metu Vilniuje yra 3,6 tūkst. naujų neparduotų butų, antrą tiek bus pastatyta šiemet. Tačiau pirkti jų neskubama. Nekilnojamojo turto ekspertai įspėja, kad neparduota gali būti iki 80 proc. naujų būstų.
Žmonės neskuba keisti savo būstų dėl kelių priežasčių. Pirmiausia – kaina. Vidutines pajamas gaunančiam vilniečiui naujam dalinės apdailos būstui įsigyti reikia dirbti 12 – 15 metų. O žinant, kad senos statybos butuose gyvena vyresnio amžiaus ir mažesnes pajamas gaunantieji, jiems naujas būstas yra tiesiog neįperkamas.
Antra – infrastruktūra. Viršpelnių besivaikantis verslas stato tik gyvenamąjį plotą, bet visiškai nėra įpareigotas kurti socialinę infrastruktūrą: puoselėti žaliąsias erdves, įkurti vaikų darželį, pastatyti polikliniką ar biblioteką. Senieji rajonai šiose srityse neabejotinai laimi. Vienintelis jų minusas – pilki ir nemodernus daugiabučiai, bet kaip matome, tai pataisoma. Tereikia daugiau entuziazmo ir savivaldos dėmesio.
