Pažvelkime į problemą iš nulinio taško. Prieš ketvirtį amžiaus pradėjome naujai kurti savo valstybę, tuo pačiu kūrėme ir kai kuriuos naujus kultūros bei meno reiškinius, sprendėme ir tebesprendžiame, kas verta nacionalinio kultūros paveldo statuso. Tarybinės okupacijos laikais buvo sukurta daug ideologizuotų, bet meninės vertės turinčių kūrinių – ir dailės, ir literatūros, teatro, kino ar baleto. Tačiau dauguma šių kūrinių yra ten, kur tokius dalykus laiko visos civilizuotos valstybės – bibliotekose, archyvuose, muziejuose. Juos studijuoja naujosios kartos, bet dauguma tų kūrinių viešai nebeeksponuojami, nebent pasitaiko tam tinkamas kontekstas. Laikantis balvonų gynėjų logikos reiktų užtikrinti, kad visuomenė galėtų kasdien „grožėtis“ ir pokariu kurtais teatro ar operos spektakliais, kino teatruose reiktų aktyviai sukti propagandinius tarybinius filmus – tarp jų juk irgi nestinga estetinės reikšmės turinčių kūrinių.
Kiekviena politinė epocha bet kurioje šalyje stengiasi ištrinti ar silpninti ankstesnės istorinę atmintį, vietoje jos kuria naujus mitus ir ideologiją, skatina jais paremtą meną, atneša savo skulptūrų-statulų-stovylų srautą. Dalis tokių kūrinių įgauna ilgalaikę vertę, didesnė dalis paprastai eskponuojami tik tam tikrą laikmetį, vėliau patraukiami iš viešų vietų, vertingesni perduodami muziejams – fonduose dūla tūkstančiai tokių dirbinių, ir niekas dėl to nesuka galvos. Paminklus aršesniems, daugiau nusikaltimų tai ar kitai visuomenei ir žmonijai padariusiems režimams paprastai vengiama eksponuoti viešai. Tarkime, kažin ar daug kur Vokietijoje dar rastumėte paminklų hitlerinio laikotarpio kareiviams. Tad ir tarybinę valdžią šlovinusių skulptūrų, jei jos turi didesnę meninę vertę, naikinti juk niekas nesiūlo – tiesiog joms anksčiau ar vėliau turi ateiti laikas iškeliauti ten, kur iškeliavo jų kolegos – į muziejų. Grūto ar, tarkim, Lietuvos dailės.
Dabartinis akivaizdžiai su rinkimais susijęs ginčas turi ir kitų aspektų. Pirmiausia – dalis skulptūras nukelti siūlančių politikų nėra iki galo sąžiningi. Dabartinei Lietuvai jau ketvirtis amžiaus, įvairios partijos turėjo valdžią ir merą mieste ir šalyje jau nekart, jų dispozicijoje būta visų administracinių resursų, kurių reikia šios problemos sprendimui, bet jokių veiksmų patraukti iš viešumos tas nelemtas skulptūras nebuvo imtasi. Dalis partijų rinkimų kampanijoje deklaruoja, kad skulptūros turėtų išlikti – dabartinių geopolitinių procesų fone tai atrodo, švelniai tariant, įdomiai. Žinoma, kai kurioms partijų, praradusioms šiuolaikiškai mąstančios, aktyviosios visuomenės dalies paramą, nelieka nieko kito kaip tik dairytis į nostalgiją tarybinei praeičiai ar koloradinėms juostelėms prijaučiančius rinkėjus.
O stovylos iki šiol puikiai atlieka savo paskirtį – balvonizuoti visuomenės mąstymą. Dauguma tartum užhipnotizuoti mato tik skulptūras, dalis jau siūlo jų vietoje statyti dabartinės politinės epochos analogiškus objektus. Mąstoma tik tomis kategorijomis ir matmenimis, kuriuos suformavo ankstesnės politinės epochos ideologai. Tai būdinga ir daugeliui kitų diskusijų apie Vilniaus viešąsias erdves – tą pat dabartinę Kudirkos ar Lukiškių aikštes. Dalis disputų dalyvių (o ir tų, kurie imasi veiksmų), lyg užprogramuoti mąsto tik viena kryptimi – vietoj šitų balvonų būtinai reikia įmontuoti ką nors analogiško.
Balvonus privalo keist antibalvonai, ir ne kitaip. Leniną tiesiog privalo keist antileninas, Černiachovskį – antičerniachovskis: vaizduotės nepraradę piliečiai nesunkiai atpažįsta Kudirkos paminkle tas pačias, kaip ir buvusios tarybinio generolo statulos spalvas, ta pati skulptūrinės grupės lokacija aikštėje. Šiuo paminklu rūpinęsi žmonės juo didžiuojasi, bet daliai kitų, ypač tiems, kurie daugiau po pasaulį keliauja, norom nenorom kyla mintys – jeigu su Žaliojo tilto balvonais pasielgs taip pat, kaip su Černiachovskiu ar kaip kartais siūloma elgtis su Lukiškių aikšte – tai gal geriau palikime nieko nejudinę ateities kartoms...
Pamirštama vadovautis sveiku protu: buvęs Dzeržinskio tiltas yra ne galerija, bet pirmiausia techninės paskirties įrenginys, skirtas užtikrinti persikėlimą per upę intensyviausioje miesto transporto magistralėje. Prieš keletą metų tiltas jau buvo rekonstruotas ir jei miesto galvos būtų norėję išspręsti šį ginčą – galėjo tinkamai šiems laikams pritaikyti tiltą, tuo pačiu ramiai atsisakyti balvonų balasto.
Tie, kas svarsto miesto plėtrą, žino: jei mieste bus diegiama ta ar kita šiuolaikinė greitaeigė transporto rūšis – neišvengiamai teks spręsti, ką daryt su šiuo tiltu: rekonstruoti (praplėsti važiuojamąją dalį ir statyti papildomas juostas pėstiesiems) ar konstruoti visiškai naują statinį.
Tad artėja proga natūraliai užbaigti šį tragikomišką ginčą dėl viešai tebeeksponuojamų vaiduoklių iš praeities. Kita vertus, ar neteks dar stebėti ir kitokios diskusijos: ar šis „paveldas“ kartais netaps dingstimi nediegti naujoviško transporto miesto centre, o jei tai antžeminis transportas – sukišti jį po žeme ar nukreipti visą srautą per kažkurį kitą tiltą? Gal jau laikas diskutuoti apie tai, koks tiltas šioje vietoje atitiktų šių laikų transporto poreikius, ar jį statyti tik kaip techninį įrenginį ar siekti ir visiškai kitokios, dabartinę visuomenę tenkinančios estetinės išvaizdos, juoba, kad į miesto tarybą pretenduojančios partijos šneka apie kitokį gyvenimą prie Neries – gal visai tai spręstina vienu ypu?