Tačiau šis komentaras – ne apie prekybos centrus. Nesudėtinga tiesa yra tai, kad šie prekybos monstrai yra “mūsų” kūrinys. Ypač šiandien, kai Lietuvos verslas įžengė į “laukinės” kalkuliacijos stadiją – kai vis daugiau prekių iš lentynų išstumia “bestseleriai”, perkamiausi produktai, kai vis mažiau erdvės lieka eksperimentui, bandymui, proaktyviai rinkodarai, kai įsibėgėja monopolizacija. Nenuostabu, kad daugelis vartotojų jaučiasi daugumos skonio (arba rinkodarininkų supratimo) įkaitai. (Čia galima paminėti kad ir batų parduotuvių “epidemijos” fenomeną, prajuokinusį ne tik mus, bet ir mūsų svečius). Šiame fone gali atrodyti įdomi ir aktuali idėja, kad savo perkamąją galią – KAD IR KOKIA JI BŪTŲ, net visai mažą – vartotojai gali panaudoti siekdami socialinių, ekonominių ir ekologinių pokyčių. Iš principo šis būdas siekti permainų – daug pigesnis ir veiksmingesnis nei kitos dalyvavimo politikoje formos (rinkimai, partijos).
Tą idėją realizavo tebesiplečiantis politiškųjų vartotojų sąjūdis Vakarų ir Šiaurės Europos šalyse. Jį galima suvokti kaip reakciją į tą aplinkybę, kad šiuolaikinėse visuomenėse politika senokai (iš dalies) persikėlė anapus formaliosios biurokratinės politikos. Ir nors daugelyje Vakarų demokratijų konstatuojamas rinkėjų aktyvumo nuosmukis, visuomenės grupės tuo pat metu tampa vis įtakingesniu veikėju sociopolitinėje scenoje.
Net stebint tokios technologiškai ir civilizaciškai atsilikusios šalies kaip Lietuva gyvenimą akivaizdu, kad formalioji politika vis dažniau nesuspėja paskui verslą, mokslą, net teisę. Reglamentavimas tik bando pasivyti dinamiškus inovacijų procesus. Esama galios ir įtakos šaltinių anapus politinės sistemos (nacionalinės valstybės institucijų), kurie veikia politiką. Poindustrinėse visuomenėse technoekonominė sfera nebegali būti laikoma “nepolitine”, nes ji kuria gyvenimo sąlygų struktūrą ir ją keičia. Kartu ji, ta sfera, neprivalo pasiteisinti (legitimuotis) demokratinių procedūrų būdu.
Vartotojai gali nepirkti arba grasinti nebepirkti to, ką buvo įpratę vartoti. Vienas iš masiškiausių tokio boikoto atvejų buvo "Shell" degalinių boikotas 1995 m. – protestuojant prieš šios korporacijos ketinimus Atlanto vandenyne paskandinti naftos gavybai naudotus plūdurus. Boikotas Vokietijoje ir Šiaurės Europos šalyse buvo toks masinis, kad "Shell" buvo priversta atsisakyti savo planų ir pradėjo dialogo su visuomene kampaniją. Jos pardavimai Vokietijoje nukrito vidutiniškai 30 proc. (kai kuriais atvejais – iki 50 proc.), 85 proc. Vokietijos gyventojų buvo už boikotą. Šiuo ir panašiais atvejai vartotoja/s tiesiogiai – nenaudodama/s tradicinių politinio dalyvavimo kanalų – mėgina priversti ūkio subjektus legitimuoti savo veiksmus.
Vartojimo boikoto privalumas yra tas, kad dalyvavimas jame nereikalauja papildomų išlaidų (priešingai – galima ir sutaupyti!). "Shell" boikoto atveju vartotojai tiesiog pirko “morališkai geresnius” degalus kitose degalinėse. Tuo tarpu antroji strategija – pozityvioji (buycott) – susijusi su papildomomis išlaidomis, mat šiuo atveju perkami tam tikri – specialia etikete išskiriami – produktai, reprezentuojantys aukštesnius ekologinius, etinius ir socialinius standartus. Jie visuomet brangesni; nepaisant to, jų vartojimo apimtys Europos šalyse nepaliaujamai auga. Viena iš žinomiausių tokios “geros prekybos” (Fair Trade) organizacijų yra “Stichting Max Havelaar”, įkurta Olandijoje ir apimanti 16 šalių. Ši organizacija remia Trečiojo pasaulio ūkininkus, užtikrindama jų produktams didesnę nei pasaulinės rinkos diktuojama kainą – kad jie galėtų susikurti deramas gyvenimo ir darbo sąlygas ir dirbti laikydamiesi aplinkosaugos ir asmens orumo standartų. Šiais produktais, pažymėtais specialiu ženklu (“TransFair”, “Fair Trade”), prekiauja “normalūs” prekybos centrai. Kai kurie “Max Havelaar” ženklais pažymėti produktai Šveicarijoje pelnė iki 20 proc. rinkos savo kategorijoje (2002 m.). Jungtinėje Karalystėje kava su šia etikete užėmė 27 proc. rinkos (2001 m.).
Būta ir ištisų prekybos tinklų boikoto atvejų – protestuojant prieš kompanijų samdos politiką ar darbuotojų išnaudojimą. Kartais boikoto taktiką prisimena ir valdžia ar jos politiniai technologai – kaip būta tuomet, kai Rusijos gyventojai buvo raginami boikotuoti produkciją iš Lietuvos. Labai įdomų precedentą sukūrė mūsų kaimynai lenkai, kai boikotavo rusų Didžiojo teatro gastroles – protestuodami prieš kai kuriuos didžiojo gegužės 9-osios spektaklio Maskvoje aspektus.
Grįžkime prie minties, kad šis vartotojų sąjūdis plėtojasi naujo atsakomybės pasiskirstymo fone. Ekonominė stambių verslo subjektų veikla tiesiogiai veikia žmonių gyvenimo sąlygas (darbo vietos, aplinkos tarša/tausojimas, išlaidų apkarpymas/didinimas…). Verslas ne tik aktyviai kišasi į formaliąją politiką (lobizmas, rėmimas), bet ir siekia legitimuoti savo inovacijas bei turi tam tikrų sankcijų svertus savo rankose.
Paprastai daugiausia triukšmo keliama tuomet, kai verslas įtariamas tiesiogine politikų “korupcija”. Tačiau daug paveikesnė, o sykiu NEPASTEBIMESNĖ strategija yra negatyvus veikimas, kai turtas (turtinis pranašumas) yra tarsi grasinimo priemonė: pavyzdžiui, bendruomenei (arba vyriausybei) gali būti grasinama resursų perkėlimu, veiklos nutraukimu, kainų kėlimu, lėšų apkarpymu… Kilus (tariamai/pageidaujamai) grėsmei, kad neteksime tam tikrų gerovės elementų (algos dalies, lengvatų, garantijų, mažų kainų, darbo vietų), tampame pažeidžiami, neatsparūs manipuliacijai. Šia prasme galima kalbėti apie POLITINĘ stambiųjų verslo subjektų galią. Paradoksaliu būdu tai nesusiję su jų politiniu socialiniu autoritetu ar statusu. Jie tarsi išlieka “nepolitiški”.
Savo ruožtu vartotojai, boikotu “bausdami” (ar grasindami) gamintojus ar prekybininkus (arba visą šalį, arba socialinę grupę) – neinvestuodami savo pinigų į produkciją, narystę, akcijas ar pan. – tarsi imituoja verslo subjektų (pavyzdžiui, korporacijų) elgesį: juk šie irgi grasina “pasitraukti” siekdami išsiderėti lengvatų, subsidijų, kitų sąlygų. Verslo subjektai naudojasi (ir manipuliuoja) žmonių priklausomybe (pripratimu prie/neturėjimu) tam tikrų gerovės elementų – vartotojai, grasindami boikotu, naudojasi verslo subjektų priklausomybe nuo vartojimo, kurį sau leidžiame mes, vartotojai.
Kompanijos neretai atsiliepia į visuomenės reikalavimus, bet vengia iš pagrindų keisti savo strategijas ir metodus. Pavyzdžiui, Mitsubishi korporacija, tapusi boikotų taikiniu dėl savo miško išteklių politikos, sutiko atsisakyti savo projektų – bet tik Amerikoje. Nenuostabu, kad kova su korporacijomis dažnai prilyginama kovai su daugiagalve Hidra.
Firmos linkusios vis daugiau investuoti į viešųjų ryšių kampanijas, o ne į naujų, sveikesnių verslo strategijų kūrimą. Paprastai jų “bendravimas su visuomene” pasižymi prieštaringiausių ideologijų bruožais: firmos pretenduoja būti sykiu ir ekologiškai pažangios, ir finansiškai efektyvios, ir socialiai atsakingos… Na, vartotojo gyvenimas irgi kupinas neišsprendžiamų prieštaravimų – argi paprotestavę prieš Vilniaus prekybos statybas ar planus uždaryti “Lietuvos” kino teatrą, neiname apsipirkti į “Akropolį”?
Kad nesusidarytų pernelyg lėkštas vaizdas, pridurtina, kad abiejų pusių – vartotojų ir verslo subjektų, taip pat vadinamųjų socialiai atsakingų investicijų (SRI) fondų – supratimas apie “standartus” priklauso nuo ekspertų verdiktų, o tai, kaip kuriamas ir įtvirtinamas šios trečios įtakos grupės autoritetas – atskira įdomi tema.
Taigi norint aiškiau suvokti, kas – kokie galios ir įtakos šaltiniai – jau šiandien kuria prielaidas ateities alternatyvoms, reikia pasižvalgyti anapus formaliosios biurokratinės politikos. Be abejo, daug priklausys nuo “ekologijos” mūsų galvose. Ir čia nepadės naujasis šampūnas (iš anekdoto), sunaikinantis ne tik pleiskanas, bet ir pačią jų priežastį – plaukus.