Lietuvoje ši sąvoka dar visiškai nauja. Visuomenei labiausiai pažįstama iš įspūdingos Rolando Pakso rinkimų kampanijos bei fiasko pasibaigusių įvairiausių triukų, bandant išsaugoti valstybės vadovo kėdę.

“Palyginkite, kaip Rolandas Paksas kalbėdavo iki darbo su ryšių su visuomene specialistais ir po darbo su ryšių su visuomene specialistais: jis teisingai tiesiai sėdi, deda ranką prie širdies, atrodo kaip pasiruošęs kovai individas. Pavyzdžiui, debatai tarp V.Adamkaus ir R.Pakso, kuriuos rodė LNK televizija: V.Adamkus sėdi giliai susmigęs savo krėsle, pavargęs politikas; R.Paksas sėdi ant sėdmenų krašto, pasilenkęs į priekį tarsi puolimui pasiruošęs erelis. Ta sėdėsena – tai kūno kalba, kurios galima išmokti. Jeigu tu sėdi ryžtingai pasilenkęs į priekį, pasirengęs veikti, žmonės mano, kad tu galbūt gali jiems padėti”, - samprotauja televizijos žurnalistas, “Transparency International” Lietuvos skyriaus vadovas Rytis Juozapavičius.

Vienos didžiausių šalies viešųjų ryšių agentūros vadovas Mykolas Katkus teigia, kad politikai Lietuvoje jau pradėjo suvokti, ką viešųjų ryšių specialistas gali padaryti, o ko – ne. “Šioje srityje Lietuvoje yra tikrai didelis pakilimas. Yra profesionalų, kurie sugeba organizuoti geras kampanijas”, - pažymėjo M.Katkus.

Juodosios technologijos

Tačiau būtent politinės kampanijos pagarsėjo vadinamomis juodosiomis technologijomis. Paslaptingi konsultantai į Lietuvą atvežė nešvarių žaidimų nuojautą. Viešųjų ryšių specialistas Artūras Jonkus, kad iš Rusijos atėjęs terminas „juodosios technologijos“ yra tarsi bandymas perkelti atsakomybę nuo žmonių ant technologijų. „Technologijos savaime negali būti kaltos. Technologijas bloga, jei ji naudojama blogiems tikslams“ – teigė jis.

Pasak kitos viešųjų ryšių specialistės Rūtos Vanagaitės, per rinkimus Lietuvoje naudojamos įvairios technologijos. „Pirmieji juodųjų technologijų šešėliai atsirado praėjusiuose rinkimuose: ateinantys į TV debatus kandidatai bijojo gerti vandenį, nes manė, kad jis gali būti užnuodytas“, - tvirtino R.Vanagaitė.

Foto: "Ekstra"

Rolando Pakso viešųjų ryšių kampanijai vadovavęs viešųjų ryšių guru vadinamas Aurelijus Katkevičius yra prasitaręs, kad bet kurį žmogų galima padaryti žinomu. Bet ar tikrai? „Jeigu žmogus pats turi kažką viduje tada jam galima padėti surasti auditoriją ar sugalvoti, ką jis gali pasakyti, tačiau psichologinių problemų mes neišspręsime“, - aiškino M.Katkus. Jam antrino ir A.Jonkus: „Jeigu beždžionę aprengt, nuskust, ji gali atrodyti kaip žmogus, bet jei privesime ją prie banano kekės ir paduosime lazdą, visi pamatys, kad jinai tik beždžionė, o ne žmogus“.

Tiesa, Aurelijus Katkevičius vėliau ir pats atsisakė minties dėl eilinio žmogaus stebuklingo įvaizdžio kūrimo. Pats jis prisipažįsta daug pasimokęs ir iš darbo nušalintojo prezidento komandoje. „Galbūt iš tikrųjų, kaip specialistas, aš turėjau išlaikyti tą distanciją, bet mūsų darbas labai artimas dvasios dalykams, ir jeigu išlaikai tą distanciją, atsiduri netoli to, kad nebetiki tuo, ką darai. O norėdamas kažką daryti turi tuo tikėti, arba nedaryti to visai“, - pasakojo A.Katkevičius.

Tuo tarpu jo kolegė R.Vanagaitė sako viską daranti taip, kad po to „galėtų susėsti su giminėm prie vieno stalo“. „Nemanau, kad A.Katkevičiui buvo lengva nuvažiuoti pas savo gimines po R.Pakso skandalo“, - teigia ji.

Mistiniai viešieji ryšiai

Tačiau viešieji ryšiai dažnai mistifikuojami, šiam verslui priskiriamos paslaptingos galios ir metodai.

„Ryšių su visuomene darbuotoją galima nupiešti taip: stovi raganius prie katilo, barsto įvairias žoleles, kažką maišo, kažką burba ir gauna kažkokią košę arba sriubą. Iš tikrųjų yra dvi pusės – viena susijusi su kūryba, o kita ne“, - tvirtino viešųjų ryšių specialistas Linas Kontrimas.

Pasak R.Juozapavičiaus viešiesiems ryšiams dažnai priskiriamos jiems nebūdingos galios: „Man kartais kyla toks įspūdis, kad samdoma ryšių su visuomene kompaniją turint idėją - kad nors aš žudau žmones, kankinu juos, bet va pasamdysiu ryšių su visuomene kompaniją, jie kažką padarys ir mano įvaizdis taps mielas, išskalbtas ir mane kvies į vaikų šventes. Bet taip nėra. Kartais ryšių su visuomene specialistai tiesiog pasiūlo liautis žudžius žmones”.

Ryšių su visuomene pradžia

Grįžkim į Lietuvą prieš 12 metų. Būtent tada įsisteigė pirmoji ryšių su visuomene agentūra. Jos vienas įkūrėjų dabartinis Seimo narys Audronius Ažubalis turi ką prisiminti. O labiausiai jam įstrigo pirmoji oficialiai organizuota viešųjų ryšių kampanija – lito įvedimas.

Foto: ELTA

Vėliau būta ir kitų ne mažiau sėkmingų projektų. „Pavyzdžiui, kreipėmės į Lietuvos pramonininkų konfederaciją, pasiūlėm savo paslaugas, ir iš to gimė programa „Rinkis prekę lietuvišką“, - pasakoja A.Ažubalis. Vienas pirmųjų viešųjų ryšių specialistų tikina, kad prieš keliolika metų rinką teko dalintis su neoficialiai veikiančiais konsultantais Amerikos lietuviais.

O klientų teko ieškoti aktyviai ir net pačiose netikėčiausiose vietose. „Tuo metu kaip tik buvo statoma bažnyčia ir mes iš spaudos pamatėme, kad valstybė tuo metu nebuvo pajėgi finansuoti tiek, kiek reikia. Tada mes nuėjom pas tos parapijos kleboną ir pasiūlėm savo paslaugas - surinkti pinigus, sukurti fondą ir pritraukti visuomenės dėmesį, kad aukotų tai bažnyčiai“, - prisimena pašnekovas.

Visi viešųjų ryšių specialistai sutinka, kad įtinkinti klientus naudotis jų paslaugomis nebuvo lengva. Esą dabar situacija pasikeitė – tik neaišku, ar į gerą. „Daugelis jau supranta, kur galima mūsų talka. Mums vis rečiau priskiriamos mums nebūdingos funkcijos, pavyzdžiui, žurnalistų papirkinėjimas“, - tikino A.Katkevičius.

Tuo tarpu R.Vanagaitė mąsto kur kas pesimistiškiau: „Rinka pasisuko visai kitaip, ir dabar tai yra sfera, kur reikia labai profesionaliai mulkinti, arba reikia būti berniukui ar mergytei iš aptarnavimo sferos, nedaug kuo besiskiriančiu nuo to, kuris atneša patiekalą restorane. Jis ar ji turi aptarnauti įmonių vadovus, parašyti tai, ką reikia, ir paskui kantriai išklausyti visus nepasitenkinimus ir barnius“.

Politinės kampanijos

Gal dėl to, kad verslas neįvertina viešųjų ryšių paslaugų, nemaža dalis šios srities specialistų konsultuoja politikus, ypač aktyviai prieš rinkimus. „Rinkimuose visus yra suėmusi begalinė panika, niekas nežino ką reikia daryti, o reikia daryti labai greitai, suvaldyti labai didelį kiekį žmonių. Užvaldyti žmonių širdis ne taip sudėtinga kaip pinigines”, - tikino R.Vanagaitė.

Viešųjų ryšių triukų politikai dažniausiai griebiasi prieš rinkimus, bet esama ir tokių, kuriems jie praverčia ir rinkimus laimėjus. Tikriausiai daugelis prisimenate šią daugiau neigiamai nei teigiamai įspūdingą Kauno mero Arvydo Garbaravičiaus kalbą, pasveikinusią Europos čempionų vardą laimėjusius Lietuvos krepšininkus. Vėliau meras susigriebė, ir jau po poros mėnesių Kauno miesto savivaldybėje ėmė šmirinėti viešųjų ryšių konsultantai iš Vilniaus. „Savivaldybei gali prisireikti viešųjų ryšių konsultacijų, nes iš tikrųjų klausimų susietų su miesto įvaizdžiu, su jo plėtra, su įvairiomis problemomis, kurios atsiranda vykdant panašaus profilio darbus, yra daug. Taigi galima sakyti, kad ir meras tuo naudojosi ir pasinaudoja, bet mes sutartį ne su meru sudarę”, - pasakojo viešųjų ryšių agentūros “Alora” atstovas Linas Vyliaudas.

Šių konsultantų darbas apmokamas gan neblogai, valandos tarifas – 200 litų. Per beveik pusantrų metų Kauno savivaldybė jų kišenes papildė beveik 100 tūkstančių litų. Savivaldybėje viešųjų ryšių srityje pluša dar bent šešetas specialistų. Kyla natūralus, klausimas, ką jie visi drauge nuveikė? “Jie dirba, vykdo planus konkrečius. Kai reikia pasitarti ir pasikonsultuoti, mes konsultuojamės”, - teigė L.Vyliaudas.

Regis specialistai užsimojo iš esmės pakeiti Kauno įvaizdį, tik įdomu, ar jiems pavyks?

Ryšiai su žiniasklaida

Viešieji ryšiai, kaip ir reklama, finansiškai sunkiai įvertinama veikla. Todėl neretai kelia įtarimų ne tik šių paslaugų įkainiai, bet ir santykiai su žiniasklaida.

„Pavyzdžiui, sumoki krūvą pinigų ryšių su visuomene kompanijai ir pasako tau - žinai, padaryk tą ar tą. Verslininkai, kurie samdo ryšių su visuomene kompanijas, jie nori geresnio įvaizdžio, tai dabar klausimas, kaip mes tą geresnį įvaizdį galime matuoti, kokius mes galime palyginti rezultatus - prieš paslaugos suteikimą ir po po paslaugos suteikimo”, - svarsto R.Juozapavičius. Tuo tarpu L. Kontrimas tikinas, kad “nešvariais dalykais” galima užsiimti bet kurioje srityje. Esą tik klausimas, ar tai nebus kirtimas šakos, ant kurios sėdi.

Anot R.Juozapavičiaus, reikėtų nepamiršti, kad ryšiai su visuomene – tai ne tik bendravimas su žiniasklaida. “Jeigu nori palankaus žiniasklaidos nušvietimo, susirandi ryšių su visuomene kompaniją, kuri turi gerus ryšius su žiniasklaida, sumoki tai kompanija, jie pasidalina pinigais su žiniasklaida, ir tu gauni palankų nušvietimą. Bet žiniasklaidai reikalingi tarpininkai, nes ne vienas laikraštis užsipuolė ryšių su visuomene kompanijas sakydamas, kad jie užsiima niekais, taip galima suprast - geriau tiesiai bendraukite su laikraščiais, kam reikalingi tarpininkai“, - svarstė „Tranparency International“ vadovas Lietuvoje. R. Vanagaitė mano, kad indulgenciją spaudoje suteikia ir didelė reklamos dozė, tad tiesiogiai mokėti pinigų visiškai nereikia.

Ryšiai su visuomene ir lobizmas

Ar viešųjų ryšių specialistai papirkinėja žurnalistus niekas kol kas neįrodė. Tačiau būtent šios srities specialistai tarpininkauja ir padeda verslui ar kitoms įtakingoms grupėms veikti įstatymų leidybą. Ši lobistinė veikla neoficiali. „Mes dabar turime vieną sudėtingiausių lobizmo įstatymų Europoje, net ES nėra taip sudėtinga būti oficialiu lobistu kaip Lietuvoje. Kaip rodo pasaulinė praktika - ryšių su visuomene agentūros labai retai pačios būna lobistais. Dažniausiai lobistais būna buvę politikai, šiaip įtakingi asmenys, kurie gerai pažįsta politinę virtuvę ir turi galimybę joje sėkmingai dalyvauti ir galbūt dirbdami kartu su ryšių su visuomene agentūra tai daro“, - ryšių su visuomene agentūros vadovas M.Katkus.

Pasak R.Juozapavičiaus, neoficialų lobizmą gimdo neskaidrus politinių partijų finansavimas. „Politikams kuo toliau tuo daugiau reikia pinigų iš verslo tam, kad laimėtų rinkimus, o kodėl verslas duoda pinigus - už įsipareigojimus užsiimti korupcine veikla arba neteisėta lobistine veikla. Mes turime 8 ten berods registruotus lobistus tik dėl to, kad mes turime potencialiai galintį užsiimti lobistine veikla 141 Seimo narį, Vyriausybės narius, savivaldybių darbuotojus. Tarnautojai patys užsiiminėja lobizmu atitarnaudami jų partijas parėmusiam verslui”, - pažymėjo pašnekovas.