Kad auklės amžius tik iš dalies svarbus, sutinka ir vaikų psichologė Reda Gedutienė. Kur kas reikšmingiau – jos sveikata, energija ir aktyvumas. Tačiau itin senyvo amžiaus auklė ne visada pajėgi auklėti vaiką, žaisti su juo – jėgų ir noro dažniausiai pakanka tik jį prižiūrėti. Beje, ir vaikams dažnai mielesnės jaunos auklės – jos judresnės, mieliau su jais šėlsta, eina pasivaikščioti. Jos lankstesnės – priima šeimoje taikomas auklėjimo taisykles, nesistengia įpiršti savų tiesų, turi mažiau sveikatos problemų.
Pati psichologė savo vaikams taip pat pasirinko auklę studentę. Jos teigimu, ypač mažyliams tinka auklės studentės, turinčios pedagoginį išsilavinimą. Tačiau labai svarbu išsiaiškinti jaunos auklės motyvaciją dirbti, mat vaikas gali prie jos prisirišti, o ši – netikėtai ims ir susiras kitą darbą.
Auklė vyras
Pamažu visuomenėje pritariama nuomonei, kad prižiūrėti vaiką yra ne tik moters reikalas. Atsiranda tėvystės atostogas besirenkančių tėvų, anūkus imasi prižiūrėti ne tik močiutės, bet ir seneliai. Tačiau auklių rinkoje vis dar vyrauja moterys. I. Augustinienė sako, kad jau yra tėvų, kurie teiraujasi auklės vyro; keli auklės vyrai buvo atėję į atranką, ir vienas ją sėkmingai įveikė. Psichologės R. Gedutienės manymu, vyrai neįsitvirtins auklių rinkoje ir dėl jų pačių požiūrio į šį darbą, ir dėlto, kad bus baiminamasi seksualinės prievartos, pedofilijos, kuri gerokai dažniau pasitaiko iš vyrų nei iš moterų.
Jei atsirastų kvalifikuotų vyrų auklių, susidarytų ideali padėtis auklėti berniukus ir mergaites, augančius be tėvo. Tai būtų puikus vyriško modelio pavyzdys.
Anot psichologės, geriausia, kad iki vienų metų vaikas augtų prižiūrimas mamos, ir nerekomenduotina tokio amžiaus jį palikti su aukle. Būtent kūdikystėje formuojasi pagrindinis saugumo bei prieraišumo jausmas. Nepastovūs santykiai su mama kūdikystėje sutrikdo šiuos besiformuojančius jausmus, vėliau tokie vaikai dažnai jaučiasi nesaugūs, nepasitiki kitais žmonėmis, sunkiai prisiriša ir bendrauja, jiems problema tampa užmegzti ilgalaikius pastovius santykius.
Kontrolė ir pasitikėjimas
Beveik visus tėvus, kuriems pagaliau pavyksta surasti auklę, ima kankinti tie patys klausimai: ar saugus jų vaikas, paliktas su svetimu žmogumi? Ar auklė jo neskriaudžia? Ar mažylis pavalgydintas? Ar auklė žaidžia su juo, o gal visą dieną žiūri TV serialus? Žinoma, kai vaikas jau gali kalbėti ir papasakoti dienos įspūdžius, kontroliuoti auklę tampa gerokai paprasčiau. Tačiau kai dar nemokantis kalbėti mažylis paliekamas su svetimu žmogumi, ne vienas tėvas ar mama eina į darbą sunkoka širdimi.
Ponia Auksė Kaminskaitė, auginanti vaikus, džiaugiasi suradusi auklę, kurią gali pavadinti šeimos nariu ir visiškai pasitikėti. Anot jos, svarbiausia, kad auklė ir mama susikalbėtų – tai garantuoja, kad bet kokia kritika bus priimta be asmeninių nuoskaudų, o nesusipratimai – greitai išsiaiškinti. Ypač svarbu, kad auklė pasižymėtų medicinos sesers higiena. Neįsivaizduojama turėti tokią, kuri vaiką maitina ką tik savo pačios aplaižytu šaukštu ar parėjusi iš lauko nenusiprausia rankų.
A. Kaminskaitė pabrėžia, kad ir tėvai turi elgtis taip, kad auklė jaustųsi gerbiama ir vertinama. Ir vaikai turi suvokti, kad gerbti auklę – privalu. O dovanėlės Kalėdų, Velykų ar auklės gimtadienio proga kiekvienuose namuose turėtų būti savaime suprantamas dalykas.
Psichologė R. Gedutienė sutinka, kad žmonių, pas kuriuos auklė dirbo, rekomendacijos – bene tinkamiausias jos įvertinimas. Geriau pažinti auklę padeda ir bendravimas su ja dar nepradėjus dirbti. Kai kurios manieros išduoda žalingus įpročius, pavyzdžiui, jei paima pieštuką kaip cigaretę – akivaizdu, kad rūko, svarbu, kaip bendrauja su jumis ir vaiku atėjusi į namus – kokias frazes ir posakius vartoja, ar nesistengia būti pernelyg maloni, kaip apsirengusi ir pan. Svarbu keletą dienų pabūti kartu su aukle ir stebėti, kaip ji elgiasi su vaiku ir kaip vaikas ją priima. Galima netikėtai grįžti į namus ar palikti paslėptą vaizdo kamerą.
Auklės iš agentūros yra praėjusios atranką – atlikusios psichologinius testus, išklausiusios paskaitas apie vaiko psichologiją, raidą, išlaikiusios egzaminus. Pasirenkant auklę iš agentūros, mažai tikėtina, kad vaiką prižiūrės moteris, priklausanti kokiai nors sektai, vartojanti alkoholį ar narkotikus. Agentūra turi tikslius darbuotojų duomenis. Tačiau turėti ir išlaikyti tokią auklę nėra pigu – Vilniuje parinkti ją kainuos 390 Lt, jos alga – 700–1000 Lt ir dar mokesčiai. Savarankiškai susiradus auklę teks pakloti nuo 400 iki 1000 Lt, tačiau ir garantijų mažiau.
Adaptacija
I.Augustinienė primena, kad egzistuoja pereinamasis laikotarpis, per kurį vaikas turi priprasti prie naujos situacijos. Pirmi trumpi tėvų susitikimai su aukle – prie kavos puodelio – lemtų tolesnio vaiko ir auklės bendravimo sėkmę. Vėliau tame pačiame kambaryje galima trumpai palikti vaiką vieną su aukle, paskui – pusvalandį ar valandą namuose, kasdien vis ilginant laiką. Be tokio pereinamojo laikotarpio net idealiausia auklė ims kelti vaikui baimę, jis jausis nesaugus. Per porą savaičių vaikas turi priprasti prie auklės.
Mamai visada verta pasikliauti savo intuicija. Ypač jei ir po pereinamojo laikotarpio ji pastebi, kad vaiko elgesys pasikeitė. „Verta susirūpinti, jei vaikas tapo nebe toks guvus, dažnai verkia, abejingas aplinkai, jei ima šlapintis naktimis, čiulpti pirštą – tai regresinės reakcijos. Tuomet galima įtarti, kad vaikas būdamas su aukle patiria smurtą, – teigia psichologė. – Sumušimai, mėlynės, žaizdelės vaikui ant kūno gali išduoti, kad jis netinkamai prižiūrimas ar skriaudžiamas. Ir vargu ar bus tiesa, jei auklė pasakys, kad vaikas netyčia nugriuvo“.
R. Gedutienė pasakoja, kad jos vaikai protestuodavę prieš auklę, kai ši liepdavusi jiems žaisti, o pati sėdėdavusi nieko neveikdama: dukra jai atėjus slėpdavosi po lova, o jaunesnis sūnus – apsikabindavo mamą ir neleisdavo eiti.
„Mama, aš einu su aukle“
Kartais vaikas itin prisiriša prie auklės: jis verkia, kai auklė turi eiti namo, įsidėmi visus jos pamokymus, stengiasi visaip jai įtikti. Pasak I. Augustinienės, natūralu, jei vaikas vienąkart parodo daugiau meilės auklei, kitąkart mamai ar tėčiui. Kartais taip vaikas išreiškia savo nepasitenkinimą tėvų dėmesio stoka. Ir tėvai neturėtų pavyduliauti ar nerimauti, kai vaikas ima savintis auklę – tiesiog reikėtų daugiau ir šilčiau bendrauti su vaiku.
Bet kai auklė ima savintis vaiką primesdama savo auklėjimo sistemą, kuri gali visiškai skirtis nuo tėvų, visaip lepindama atžalą, nuolat vartodama žodžius „mano berniukas“, „mano mergytė“ ir pan., tai jau netoleruotina ir gali neigiamai paveikti vaiko ir tėvų santykius. Tada su aukle reikėtų rimtai pasikalbėti ar net atsisveikinti.
Auklė ar močiutė?
Dažnai vietoj auklės jauna šeima paprašo vyro ar žmonos motinos pagalbos. Kartais tai būna vienintelė išeitis, nes samdyti auklę ar pačiai mamai prižiūrėti vaiką tiesiog neįmanoma dėl finansinių priežasčių ar gyvenant kartu su savo tėvais tai atrodo neracionalu.
Kartais močiutė įdarbinama, nes paprasčiausiai taupomi pinigai. Vis dar gaju manyti, kad pensinio amžiaus žmonės neturi ką veikti, privalo rūpintis net ir suaugusių vaikų reikalais.
Ir psichologė, ir auklių agentūros direktorė tokią galimybę siūlo gerai apsvarstyti. Reta močiutė, kuri imasi rūpintis mažyliu, sugeba laikytis tokių pat auklėjimo taisyklių, kaip ir tėvai. Dažnai ji lepina anūkus ar ima nurodinėti tėvams, kaip auklėti vaiką, maitinti, bausti. Pasitaiko, kad iki tol buvę puikūs santykiai su atskirai gyvenančia uošve ar anyta pašlyja dėl jos noro kištis ir reguliuoti jaunos šeimos buitį, tarpusavio santykius, kartais net laisvalaikį ar finansinius reikalus. Be to, dažnai iškyla sunkumų, kaip atsiskaityti su artimu žmogumi.
Tačiau visiškai atsiriboti nuo senelių pagalbos – susvetimėjimo požymis. Juk daugelis gražiausių vaikystės prisiminimų yra susiję būtent su seneliais – močiutės kepamų sausainių kvapu, senelio pasakomis ir pirmomis žvejybos, drožinėjimo pamokėlėmis. Seneliai, kitaip nei tėvai, dažniausiai niekur neskuba ir sutinka kartu dėlioti kaladėles, piešti. Jie moka kartu su vaikais įžvelgti suaugusiųjų pasaulio keistenybes, turi laiko stebėti, kaip sode pražysta gėlės, padeda pasodinti gilę ar kaštoną, ir kartu laukia, kas išdygs.
Auginant ir auklėjant vaiką reikia išminties, akylumo ir lankstumo. O svarbiausia – meilės.
