Daugeliui TV žiūrovų į atmintį yra įstrigusi skurdo nuvarginta moteriškė, kuri viename provincijos miestelyje vykusiame susitikime su prezidentu Rolandu Paksu karštai patarė jam kuo greičiau įvesti rusų valdžią ir tvarką.
Prieš kelias dienas nelietuviškai šnekantis žmogus su keliais ordinais ant krūtinės per TV paaiškino, kad Lietuva nebuvo okupuota, nes sovietinė kariuomenė įžengė abiem vyriausybėms susitarus, t. y. visai taikiai.
Atsiminus istoriją ir nejaukiai pasimuisčius galima savęs dar kartą paklausti: ar mes buvome okupuoti, ar ne?
Iš tikrųjų prezidento Antano Smetonos kabinetas ir Vyriausybė susitarė dėl sovietinių karinių bazių organizavimo Lietuvos teritorijoje. Kodėl tai įvyko? Istorikai pateikia nemažai paaiškinimų.
Bet pažvelgus į visus tuometinės Lietuvos Vyriausybės narių elgsenos svyravimus iš dabarties laiko aktualijų ir įvertinus geopolitines bei ideologines sąlygas, ko gera, labiausiai išryškėja nejauki politinės korupcijos sąvoka.
Antrojo pasaulinio karo minėjimų ir kalbų apie istorinę teisybę šviesoje pasigirdo žinia, kad Dubingiuose aptikti žymių Lietuvos politikų, didikų pusbrolių Radvilų kapai. Nejučiomis tenka atsigręžti į dar ankstesnę istoriją ir kiekvienam padaryti išvadas pasitelkus savo žinias ir įsitikinimus.
Dubingių–Biržų atšakos kunigaikščiai Radvilos yra daug kuo nusipelnę Lietuvai, bet mažai kas tai žino. Šie didikai buvo reformacijos gynėjai ir šalininkai. Reformacija anuomet Lietuvoje tapo reikšmingu ne tik bažnytiniu, bet ir politiniu, socialiniu, ekonominiu sąjūdžiu, kuris mūsų šalyje paliko gilių pėdsakų. Protestantai siekė modernizuoti Lietuvą, sukurti europinę švietimo sistemą, kūrė mokyklas, bandė įsteigti aukštąją mokyklą. Abraomas Kulvietis 1539-aisiais Vilniuje įkūrė pirmąją Lietuvoje kolegiją, joje mokytojavo Jurgis Zablockis, Stanislovas Rapolionis ir Martynas Mažvydas.
Ši mokykla pakliuvo į didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo nemalonę – jis išleido dekretą, kuriame liepiama skubiai stoti prieš Vilniaus vyskupo teismą ir išpažinti savo erezijas. Aukštosios mokyklos kūrėjai buvo priversti bėgti į Prūsiją, ten tapo 1544-aisiais įkurto Karaliaučiaus universiteto profesoriais.
Reformacija sukūrė lietuvišką spaudą, davė postūmį plisti lietuvių kalbai ir švietimui. Vatikanas su nerimu stebėjo bandymus Lietuvoje įkurti modernų protestantišką humanistinį universitetą, todėl ėmėsi atsakomųjų žygių: stengėsi gauti didžiojo kunigaikščio leidimą steigti jėzuitų kolegiją. Ji buvo įkurta 1570-aisiais.
Martynas Mažvydas 1547-aisiais išleido pirmąją lietuvišką knygą – katekizmą su elementoriumi, vėliau ir kitas knygas. Radvila Juodasis savo lėšomis įsteigtoje spaustuvėje 1563-iaisiais išleido Radvilų arba Bresto Biblijos laidą lenkų kalba, kuri jam kainavo milžinišką sumą – apie 100 000 auksinų.
Po Radvilos Juodojo mirties paaiškėjo, kad jo sūnų auklėtojas buvo užsimaskavęs jėzuitas. Abu jo sūnus tapo žymiais kontrreformacijos veikėjais. Vyresnysis, Radvila Našlaitėlis, tėvo spaustuvę atidavė jėzuitams – taigi šiems pasitaikė galimybė išspausdinti pirmuosius katalikiškus veikalus lietuvių kalba.
Praėjus 43 metams nuo kunigo M. Mažvydo katekizmo laidos buvo išleista kanaunininko Mykolo Daukšos „Postilė“.
Kitas sūnus Jurgis Radvila tapo Vilniaus vyskupu. Kartu su Radvila Našlaitėliu už 5 000 dukatų atpirko išplatintų savo tėvo spausdintų puošnių „Biblijų“ ir 1581-aisiais viešai priešais Šv. Jono bažnyčią sudegino neva eretiškas knygas.
Jėzuitai sukurstė keturis Vilniaus reformatų pogromus, deginti bažnyčias ir archyvus, persekioti politinius protestantus.
Vis dėlto reformatai ilgokai išlaikė Lietuvoje kokybinę persvarą, valdė kariuomenę ir nemažus resursus, tačiau buvo tolerantiški ir nebandė jėga įvesti reformaciją. Abu pusbroliai Radvilos buvo karšti Lietuvos patriotai, įtakingi politikai ir geri karvedžiai, skatino meną, švietimą. Prieš mirtį Mikalojus Radvila Juodasis savo pusbroliui rašė pranašaudamas neišvengiamą savo ginamos valstybės žlugimą: „[Valstybei] turint blogus kaimynus, kiek save prisimenu, [manau], kad neprisidėjau prie to blogio, kuris Lietuvoje vyksta dėl karų, dėl unijų ir dėl savivalės, kurios mūsų bajorai išmoko karuose bei seimuose ir dėl kurios patys pražus ir mūsų valstybę su savimi kartu palaidos“.
Mikalojus Radvila Juodasis mirė 1563 m. gegužės 13 d. – lygiai prieš 442 metus.
Valstybiškai organizuota protestantų diskriminacija, tarpusavio neapykanta, netvarka bei nuolatinis užsienio kišimasis palengva griovė valstybę. Po pavėluotų reformų ir trijų valstybės padalijimų ji ilgą laiką buvo ištrinta iš politinių žemėlapių, kol Vasario 16-osios Nepriklausomybės deklaracija suteikė Lietuvai progą trumpai pasirodyti pasaulio politikoje. Tačiau ir naujųjų Lietuvos „bajorų“ savivalė atvedė prie valstybės aneksijos. Ar teisingiau būtų rašyti „okupacijos“?
Likimo ironija, kad Lietuvos reformacijos globėjų palaikus atrado Jėzuitų gimnazijos moksleiviai, kad geriausios moksleivių ugdymo įstaigos pavadintos jėzuitų garbei. Bet toks yra realus gyvenimas. Išlieka tie, kas išlieka.
Atradus Radvilų kapus gali atgyti susidomėjimas kai kuriais mažai žinomais Lietuvos istorijos aspektais. Anksčiau istoriografijoje vyravo reformacijos ir kontrreformacijos kovų atšvaitais paženklinta konfesinė takoskyra. Tačiau dabartinėje sekuliarioje visuomenėje, kai jau mažai kas suvokia konfesinę polemiką dėl požiūrio į Dievą ir žmogų, reikėtų šiek tiek keisti anksčiau suformuotus graudžius patriotiškus ir kaimiškus lietuviškus istorinius vaizdinius, minint tik Kęstutį, Vytautą Didįjį ar karalaitį Kazimierą kaip vienintelius Lietuvos globėjus. Tikrai 16–17 a. Lietuvoje turime daugiau kuo didžiuotis.
Dėl kitokios istorijos interpretacijos, šiek tiek kitų akcentų viskas gali nušvisti kitaip ir suteikti naujų jėgų. Norint išlikti ir nepriklausomai tvarkytis, nuolatos reikalingas kritinis požiūris į savo istoriją, dabartį ir ateitį. Nes istorijos niekas niekados negali parašyti iki galo.