Griežtai tariant,
hipochondrija – tai įsitikinimas, kai sergi sunkia, nepagydoma ir blogai diagnozuota liga.
Tiesą sakant, hipochondrija neretai provokuojama pačių medikų. Lietuvoje jūs rasite ne vieną žmogų, kuris keleriems mėnesiams ar net metams buvo traumuotas neatsargių gydytojų ar medicinos seselės žodžių, pastiprintų spaudoje perskaitytų ar iš televizijos matytų reportažų: ”saugokitės odos vėžio”, ”nemažėjantys tuberkuliozės mastai”, ”klastinga venerinė liga”, “pirmieji AIDS simptomai...”, “tokio amžiaus vyrams dažnai diagnozuojamas prostatos auglys”, “išaugęs mirtingumas nuo širdies kraujagyslių ligų”, “įtartinas sukietėjimas krūtyje” ir t.t. ir pan.

Žinoma, žmogus, negirdėjęs viso to, turėjo ir prieš tai būti nerimastingas bei linkęs prisiminti neigiamą informaciją. Tik jo nerimastingumas iki tol nerasdavo savo objekto. Gal jis būtų nerimavęs dėl to, ar patinka aplinkiniams. Gal dėl to, ar greitai nemirs jo tėvai ir mylimieji. O čia tau - prašau: nerimui jam pasiūlė sunkią ligą. Ir prasidėjo!

Dabar žmogaus dėmesys prikaustytas prie vienos - kitos kūno vietos. Jis nemiega, prislėgtas ir neramus, skaitinėja medicinos puslapius ir enciklopedijas. Kartais jis ruošiasi mirti ir atsisveikina su namiškiais.

Tarkime, štai jaunuolis tyrinėja savo varpą. Jos odoje jis pastebi smulkų balkšvą taškinį bėrimą. Kitu atveju jis nebūtų kreipęs į tai dėmesio - šie taškučiai buvo pas jį visą gyvenimą ir iš esmės yra nepavojingos karpos. Tačiau perskaitęs apie sifilio požymius, jaunuolis ima nerimauti. Štai šios melsvos venos išlenkimas labai primena “kraterio formos opelę”. O jei tai- tipiškas sifilis? O štai kažkoks nenormalus patinimas...

Jūs pasakysite, kad jaunuolis turėjo saugotis atsitiktinių santykių? Nes per daug palaidą gyvenimą gyvena? Neatspėjote. Jaunuolis iš viso nekaltas. Jis tiesiog perskaitė, kad sifilis persiduoda per rankšluosčius, vonią, tualetą. Juokinga tai ar ne, bet kai kurios mergaitės, ką tik miglotai suvokusios sekso esmę, iki šiol bijo sėdėti tose vietose, kur sėdėjo berniukai - o ką, jei jų sėkla pateks į jų makštis per kelnaites? Tad nerimas dėl apsikrėtimo be santykių – jokia retenybė.

O štai jaunuolis, kuriam nuolat maudžia dešinį šoną. Kartais ten jaučiami spazmai. Pirma idėja, rasta medicinos enciklopedijoje ir kurią patvirtino giminaitė felčerė- tai tulžies pūslės akmenys! O tai reiškia - operacinis stalas. O po operacijos chirurgai neretai palieka blogai susiūtas siūles. O nuo to būna peritonitas. O tai - mirtis.

Geras terapeutas pagalvos apie funkcinį sutrikimą - diskineziją. O atidus psichoterapeutas pasakys, kad šis jaunuolis dažnokai šypsosi ten, kur turėtų supykti. Bet poliklinikoje mano kitaip. Pakartotini tulžies pūslės tyrimai, tame tarpe ir labai nemalonus zondavimas- ar bandėte ryti pusantro metro ilgumo žarnelę?- patvirtina- jo tulžies pūslėje yra pirmuonių - lamblijų! Koks siaubas - štai iš kur diagnozė “lėtinis tulžies pūslės uždegimas”. Ir - antibiotikai.

Gydytoja nepasakė jaunuoliui, kad šie pirmuonys gali ramiausiai gyventi sau mūsų organizme, nesukeldami jokių ligų. Lygiai taip pat mūsų odoje gyvena mažytės odos erkės - ir jos visai mums nemaišo. O kiek mikrobų gyvena žarnyne - net ir nesuskaičiuosi -jų mums kaip tik reikia normaliam virškinimui. Bet dabar visa kaltė suversta pirmuonims. O skausmai nesiliauja, ir jaunuolis įsitikina, kad jį nepakankamai gerai gydo. Diskinezija nuo antibiotikų nepriklauso - geriau veiktų agresijos reiškimo treniruotė kartu su giliu pilvo masažu. O taip... Ne, matyt, gydytoja pražiopsojo akmenis! Ir – kelionė į diagnostikos centrą! Jūs gal nežinote, bet rentgenologai ir chirurgai susiduria ne su vienu atveju, kada nuotraukoje matosi akmenys, o prapjovus pūslę- jų nerandama!

Hipochondriškas žmogus nėra melagis ir apsimetėlis. Šitai reikia tvirtai įsiminti tiems, kurie turi reikalų su vargšais hipochondriškais studentais, prašančiais akademinių atostogų, ir karinių komisariatų darbuotojams, dažnai susiduriančiais su nenoru tarnauti. Hipochondriškas žmogus iš tiesų labai kenčia. Nes šalia įsitikinimo, kad jis serga, jis jaučia varginančius, nemalonius pojūčius- senestopatijas.

Štai jam:

Bėgioja skruzdelytės po odą;
Tempia raumenis kaip su replėmis;
Prie odos baisu prisiliesti - degina;
Jaučiamas sunkumas pakaušyje;
Prieš akis plaukioja “ burbuliukai”;
Tuštinantis atsirado kraujo lašelis ir niežti išangę;
Šlapinantis trumpam dilgčioja šlaplėje;
Maudžia dantenas;
“vartosi” širdis;
pilve tarsi apsigyvena “svetimkūnis”;
plaučiuose lyg trūksta oro;
skauda vieną galvos pusę;
ir t.t. ir pan.

O kur dar visokie matomi ir apčiuopiami dariniai - lipomos, fibromos, cistos, apgamai, karpos! Akis, kuri pamato joje gerybinį darinį - tai profesionali akis. Ir jei tik ši akis priklauso protingam medikui, pacientas neišgirs: “dabar nieko baisaus, bet gali išaugti auglys, todėl patariu operuotis”. Ne, teisingas atsakymas: ”tai - lipoma, fibroma, cista, apgamas, karpa. Tai nepavojinga, ramiai eikite namo.”

Hipochondriškam žmogui reikia girdėti tokį atsakymą, o ne “gali supiktybėti”. Jam tas “gali”- tai jau įvyko, tai jau nerimas, nemiga, pulso tikrinimai ir begalės nereikalingų išlaidų. Jį bent trumpam, bet nuramins kategoriškas “tai- gerybinis darinys, jis būna visiems”.

Žinoma, ieškant pas hipochondrišką žmogų galima rasti ir mikro- bei makro-anatominių pakitimų - netaisyklingai stovinčius slankstelius, ne taip išlenktas kaklo kraujagysles, nedidelį gastritą ar polipą skrandyje. Ir, žinoma, galima visa tai šalinti ir taisyti. Tačiau hipochondrija- tai vis dėlto sielos būsena. Ir jei mes nemokame jos taisyti, tai bent nežalokime. Žmogus vis vien ieškos, kaip suvaldyti, kaip sukontroliuoti tą nepaklusnią savo pūslę, širdį ar galvą.

Štai hipochondriniame gyvenime ateina ekstrasenso valanda. Dažniausiai pas jį reikia užsirašyti prieš mėnesį. Kaip taisyklė, “jis jau daug kam padėjo”. Ir, kaip neretai atsitinka, diagnostika gali būti maždaug tokia: ”aš matau, kad jums trūksta geležies ir kadmio... ar šlapimo varančių negėrėte?” ”Gėriau”- išlemena pritrenktas pacientas. “Jaučiu, kad iki šios vietos viskas tvarkoje, o nuo čia kažkoks kraujagyslių spazmas. Jums galvos neskauda?”- “Kartais “- sužavėtas patvirtina klientas.“ “Gal jūs nežinote, bet skydliaukė jau per aktyvi- netrukus turėsite strumą”. “Aha...”- išsigandęs sutinka pacientas. “Aurą koreguosime?” ”Gerai,”- neužtikrintu tonu atsako žmogus. Tuomet ekstrasensas paleidžia į darbą savo šiltas spinduliuojančias energiją rankas. Ir pasako- “reikia dar kelių seansų. Pradžioje bus blogiau, po to praeis”. Matote, kaip viskas aišku ir įtikinama? Štai taip ir reikia su hipochondriškais žmonėmis kalbėti - ne smerkti ekstrasensus, o mokytis iš jų reikėtų medikams.

Pacientui būna blogiau, po to praeina- klasikinė paradoksinės įtaigos pasekmė. Kartais stebuklas suveikia ir tuomet jis užtikrintai sako: ”man padėjo ekstrasensas”. Nenuostabu – įtaiga ir nekontaktinis masažas naudojami gydymui jau kelis šimtus metų. Dažniau būna kitaip - po kiek laiko vėl pablogėja. Tuomet keičiamas ekstrasensas ar ieškoma papildomų seansų.

O ko ieškoti hipochondrikui? Štai siūloma programa:

1. Apeiti visus garsiuosius profesorius ir ekstrasensus – ir prisiminti tuos, kurie diagnozavo mažai žinomus ir miglotus ”Alvarezo sindromą”, “abipusę neuropatiją”, “Žilibero sindromą”, “neatpažintą Laimo ligą”, “lėtinį dirgliosios storosios žarnos sindromą”, ”netaisyklingą kraujagyslių kilpą”, subklinikinę tireotoksikozę”, “ deformuotą aurą”, “energetinę smegenų pusrutulių asimetriją.

2. Dėl visa ko išsioperuoti viską, kur maudžia - tuomet, kaip sakydavo Ostapas Benderis - ”kėdžių lieka mažiau - mūsų šansai didėja, Kisa!”.

3. Nusivilti medicina ir nusispjauti į gydymą.

Kaip bebūtų keista, bet hipochondrikams nusivylimas labai padeda. Jie nusivilia medikais, tampa piktesni, o pyktis, kaip taisyklė, mažina senestopatijas.

Juk iš esmės hipochondrija - tai labai savotiška meilė savo kūnui. Nerimastinga, žiauroka meilė - “taip myliu, kad uždusinsiu!” Meilė egocentriška, atimanti dėmesį iš santykių, pasaulio, iš didelių ir gražių dalykų, kurie vadinasi “gyvenimas” ir kurių nesukontroliuosi. O štai ir paslaptis, ko reikia išmokti hipochondrikui - nebandyti kontroliuoti, o pasitikėti tuo, kas nekontroliuojama - mūsų organizmo išmintimi. Organizmas nori meilės, bet mėgsta, kai juo pasitikima.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (5)