Norisi pavartoti išpopuliarėjusį žargoną – buvo „žiauriai“ skanu, tačiau įdomiausia tai, kad šį, kaip ir daugelį kitų mėsiškų patiekalų, restorano lankytojams ruošia mėsos pats visai nevalgantis žmogus.
Profesionalus virėjas iš Lietuvos Konstantinas Kuznecovas yra vegetaras, tačiau tai jam visai nesutrukdė gauti vyriausiojo virėjo darbą viename iš Anglijos restoranų (Wisbecho mieste) ir svajoti apie tolesnes karjeros aukštumas kulinarijos srityje.
Ramus smulkaus sudėjimo vaikinas kupinas staigmenų, tačiau viso pokalbio metu santūriai šypsosi ir nė iš tolo neprimena daugelio kitų virtuvės šefų, kurių svorį profesija „pakoreguoja“.
Konstantinas primygtinai paprašė vadinti jį tiesiog Kostia, mat pilnas vardas yra parašytas tik pase, o nuo pat vaikystės jis šaukiamas šiuo trumpiniu.
– Kostia, buvau suplanavusi kitaip pradėti mūsų pokalbį, tačiau prisipažink, kaip tau pavyksta iškepti gardų kepsnį, jeigu pats nevalgai mėsos? Iš kur tu žinai, kad skanu?
– Aš matau, užuodžiu, kad skanu. Man nereikia ragauti. Matau pagal patiekalo spalvą, kvapą, jo konsistenciją. Be to, labai svarbu jau prieš kepant pirmiausiai pasirinkti gerą mėsą, nors Anglijoje tai labai sudėtinga. Geros kokybės mėsos čia mažai, tačiau susiradau keletą vietų, kur galima nusipirkti iš Lietuvos ar Lenkijos atvežamą mėsą. Nepeikiu angliškos mėsos, tačiau man labiau patinka lietuviška ar lenkiška. Žinoma, labai svarbu prieš kepant kepsnį ar gaminant kitokį patiekalą mėsą tinkamai paruošti – pabarstyti prieskoniais, jeigu reikia – pamarinuoti.
– Kaip išmokai gaminti?
– Gaminti mokausi visą gyvenimą, kiek tik prisimenu. Šio amato mokiausi Lietuvoje, Visagine, tačiau pirmoji mano mokytoja, žinoma, buvo mama. Ji labai skaniai gamina ir labai mėgsta tai daryti, tad ir aš nuo mažens su ja virtuvėje sukinėjausi. Cepelinus virti išmokau anksčiau, nei rašyti ir skaityti.
– Tai judu su mama kaip ir konkurentai?
– Ne. Aš gaminu geriau (juokiasi). Tik mamai, aišku, to nesakau, bet manau, kad ji ir pati žino, tik garsiai to nepripažįsta. Praktika virtuvėje yra labai gerai, bet mokslas mokykloje man tikrai suteikė labai daug vertingų žinių, kurių kartais pritrūksta savamoksliams virėjams.
– Ar tu visą gyvenimą buvai vegetaras?
– Ne, mėsos nevalgau ketverius metus, jau kurį laiką nebevalgau ir žuvies.
– Kas privertė atsisakyti tokio maisto, be kurio didesnė dalis žmonijos tiesiog neįsivaizduoja gyvenimo? Atsisakyti mėsos, žuvies šiuo metu yra savotiška mada...
– Ne, tai tik sutapimas. Mėsos pradėjau nebevalgyti ne dėl mados ir netgi ne dėl sveikatos. Gal skamba naiviai ir šiek tiek juokingai – man tikrai gaila žudomų gyvūnų. Man gaila, kad gyvūnai auginami vien tam, kad paskui mes juos nužudytume ir suvalgytume. Milijonai nekaltų gyvybių laikomi uždaryti aptvaruose, narvuose ir paskui nužudomi. Aš galvoju, kad tai neteisinga. Gyvūnai kaip ir žmonės, jie jaučia, mąsto, kai kuriais atvejai yra pranašesni už žmones...
– Tačiau tu gi kepi jų mėsą...
– Žinau, tai paradoksas. Kol žmonės valgys mėsą, tol aš ją, tikriausiai, ir kepsiu. Aš tik virėjas, neturiu planų perauklėti viso pasaulio, tai kiekvieno asmeninis reikalas. Aš mėsos nevalgau iš įsitikinimų, o ką valgyti, kiekvienas pats asmeniškai turi nuspręsti. Žinau, kad bet kokį kepsnį galima pakeisti augaliniu maistu – baklažanų kepsnys su grybų padažu ne mažiau skanus, bet tai, matyt, yra ir įpročio reikalas. Beje, jeigu atvirai, man kažkodėl labiausiai patinka gaminti būtent mėsiškus patiekalus. Juos gaminti man geriausiai sekasi, ir klientai labai patenkinti. Taip, tai paradoksas, bet taip yra.
– Vegetaras esi tik ketverius metus. Ar nekyla noras visgi mesti visas filosofijas (jei tai tinkamas žodis) iš galvos ir suvalgyti štai tokį kepsnį, kokį iškepei man?
– Pradžioje kildavo pagundų, tačiau pastebėjau, kad atsisakius mėsos mano sveikata labai pagerėjo. Vegetarizmo nauda sveikatai, turbūt priešingai nei daugelis, pradėjau domėtis tik metęs valgyti mėsą. Man buvo labai įdomu, kad labiausiai pradėjo gerėti dvasinė, emocinė sveikata. Aš tapau ramesnis, tolerantiškesnis, geresnis. Tai pastebėjo ir aplinkiniai. Anksčiau būdavau kaip gyva kibirkštis – užsiplieksdavau, užsidegdavau dėl menkiausios priežasties, kartais būdavau net agresyvus. Oi, visko būta... Buvo įvykių, kurių nenoriu nei pasakoti, nei prisiminti. Jie labai nemalonūs. Tapęs vegetaru labai pasikeičiau. Atsirado daugiau tos geros energijos, įkvėpimo, gyvenimo džiaugsmo. Man tai patinka ir nenoriu grįžti į ankstesnį savo būvį. Daug skaičiau literatūros, naršiau internete ir šventai tikiu tuo, kad kartu su gyvūnų mėsa mes gauname dalį jų agresijos, depresijos, streso, ypač to, kurį gyvūnai patiria nužudymo metu. Juk gyvūnų, kaip ir žmonių, apie 70 procentų kūno sudaro vanduo. Tikiu teorija, kad vanduo turi savybę savyje užkoduoti ir išlaikyti energiją, tiek teigiamą, tiek neigiamą. Taigi, valgydami mėsą mes gauname ir blogąją gyvūnų energiją.
– Kaip atsidūrei Anglijoje? Kaip ir daugelis tautiečių, tiesiog neturėjai darbo?
– Ne, dėl darbo aš esu ramus. Geras virėjas bet kur laukiamas. Lietuvoje dirbau garsiuose restoranų tinkluose, viešbučių restoranuose, viename iš jų buvau pakilęs ir iki virtuvės šefo pareigų, tačiau man norisi pamatyti kitas šalis, kitas virtuves. Porą metų dirbau Airijoje. Paskui grįžau į Lietuvą, prieš pusmetį atvažiavau į Angliją.
– Ar iškart pasisekė gauti darbo?
– Taip, iškart. Pasisiūliau restoranui, kuris gamina lietuviškus, lenkiškus, latviškus patiekalus. Iš pradžių įsidarbinau padėjėju, o dabar esu vyriausias virėjas. Prisipažinsiu, mano svajonė – įsidarbinti angliškame restorane. Noriu pamatyti jų virtuvę iš vidaus, tačiau nusprendžiau pradžioje padirbėti labiau pažįstamoje aplinkoje, šiek tiek, kaip sakoma, apsitrinti, apšilti kojas svetimoje šalyje.
– Ar į šį restoraną užsuka anglų, ar tai yra išskirtinai imigrantų iš Rytų Europos užeiga?
– Dauguma mūsų klientų, žinoma, yra lietuviai, kurių Wisbeche yra labai daug, latviai, lenkai, tačiau užsuka ir nemažai anglų. Šią vietą ypač mėgsta vyresni vietiniai gyventojai. Šiose patalpose restoranas veikė dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, todėl jie tiesiog jaučia sentimentus, ateina čia pasėdėti, išgerti kavos, vyrai anglai – alaus, užkąsti.
– Bando suvalgyti lietuviškų cepelinų?
– Ne, bent jau kiek aš čia dirbu, cepelinų neužsisakė nei vienas anglas. Jie mieliau renkasi kepsnį.
– Ar jie žino, kad kepsnius ruošia vegetaras?
– Manau, kad ne (juokiasi). Specialiai jiems to nepasakau. Svarbiau, kad jie išeitų patenkinti ir vėl sugrįžtų.
– O kai eini dirbti į naują restoraną, ar iškart prisipažįsti, kad esi vegetaras?
– Ne, ne iš karto. Pasisakau tik po to, kai šeimininkai jau būna įsitikinę, kad tikrai moku, ir moku gerai, gaminti mėsą. Dėl to, kad pats nevalgau mėsos, manęs dar neišvijo nei iš vieno restorano.
– Kokią turi svajonę?
– Noriu pamatyti kuo daugiau šalių virtuvių. Kol kas tų šalių dar labai nedaug: tik Lietuva, Airija ir Anglija. Svajoju padirbėti Prancūzijoje, Italijoje, labai norėčiau iš arčiau susipažinti su Rytų šalių virtuve – kinų, japonų, tailandiečių, bet aš dar turiu daug laiko. Taip pat svajoju sukurti tokius vegetariškus patiekalus ir taip juos pateikti, kad žmonės tiesiog nebevalgytų mėsos ir nebežudytų gyvūnų.