Be to, Vakarų ir Centrinės Europos gyventojai patyrė nacionalsocialistinių režimų nusikaltimų, todėl natūraliai pradėjo simpatizuoti komunistinėms idėjoms. Net dabar Vakaruose kai kam yra sunku persiorientuoti ir perskirstyti savo simpatijas.

Ženklas, kad Lietuvos žmonės perima Vakarų Europoje natūraliai išsivysčiusias politines kairiųjų revoliucionierių madas, yra ką tik pasibaigusio kino festivalio „Kino pavasaris ’05“ emblema – revoliucionieriaus Che Guevaros portretas.

Kokia šio reiškinio kilmė? Turbūt neverta domėtis galimais komunistų užsakovais ar ieškoti Lietuvai blogio linkinčių užsienio jėgų. Tai veikiau mados svyravimas, nieko bendra su racionalumu neturintys kaprizai, kitaip tariant – su pasąmone susiję giluminiai dalykai.

Klasikinis pasąmonės tyrinėtojas Karlas Gustavas Jungas, studijuodamas pasaulio pasakas, mitus, įžvelgė bendrus elementus – archetipus, jungiančius žmonijos patirtį. Archetipas yra pasąmonės elementas, nusakantis formą be turinio. Kiekvieno žmogaus sąmonėje yra šių formų, kiekvienas žmogus ir visuomenė jas užpildo savo laikui aktualiu turiniu. Archetipai turi savo jėgą, todėl archetipinio didvyrio – revoliucionieriaus – pasirodymas Lietuvos intelektualų sąmonėje, pasak K. G. Jungo, yra pasąmoninių troškimų padarinys.

Gal šio mokslininko išvados ir nėra visiška tiesa, bet vertinant pagal jo teoriją kai kuriuos įvykius susidaro maždaug toks vaizdas: teoriškai tai gali būti užsilikęs romantinis komunizmo statymo archetipas, bet tikriausiai – labai stiprus pasąmonės noras būti tokiems, kaip ir normalūs turtingų Europos kraštų gyventojai. Siekiama supanašėti ne tik išoriškai, bet ir vidinėmis vertybėmis.

Tokiai Lietuvos gyventojų grupei būtų galima priskirti jaunus, šaunius žmones. Džiugu, nes jų daugėja ir jie yra pozityviai, europietiškai nusiteikę. Bet į šį reiškinį derėtų žiūrėti šiek tiek rezervuotai, nes tai gali pasirodyti esąs ir kruopščiai slepiamas menkas savęs vertinimas.

Štai viena lietuviška roko grupė vilki stilizuotas Lotynų Amerikos revoliucionierių uniformas. Suprantama, kodėl – tai tikrai gražu, be to, norisi būti saviems ir atpažintiems Vakaruose. Galima tik džiaugtis, kad Lietuvoje atsiranda originalių grupių, tačiau straipsnio diskursas yra ne apie konkrečius šaunius muzikantus, bet apie tikėtinas pasąmoninio mėgdžiojimo tendencijas ir eksperimentavimo kryptis.

Komercija yra komercija, bet kodėl nepasitelkus Lietuvos pokario partizanų uniformų stiliaus, jeigu jau norima susikurti romantišką kovotojų, herojų įvaizdį? Trokštama sukurti ką nors nauja, ką nors, kas radikaliai skirtųsi nuo kitų ir šokiruotų? Bet juokauti šitaip vengiama. Gal todėl, kad apie tai vakariečiai nieko nežino, nors kova buvo europietiška, žiauri, beviltiška, o priešas – nepalyginamai stipresnis ir rafinuotesnis už pačias didžiausias lotynų chuntas.

Galbūt mums visiškai nesinori vaidinti savęs, vakariečių akimis – neaiškių ir nežinomų provincialų, nacionalistinių Rytų Europos kovotojų, galbūt susitepusių žydų krauju. Patogiau vaidinti kitus provincialus – Lotynų Amerikos atkampių džiunglių provincijų partizanus. Egzotiškai atrodytų roko grupė, vilkinti galifė kelnes ir kitokius lietuviškų partizanų dalykėlius, bet su pasąmone nepakovosi – lietuvaičiai žūtbūt nori būti tokie patys, kaip ir senieji europiečiai. Todėl pasirengę kartu žaisti patinkančius naivius marksizmo–maoizmo ideologinius žaidimus, prisimindami hipišką septintojo dešimtmečio dvasią. Juk tai taip postmodernu ir europietiška!

Įdomu stebėti šiuos pokyčius: kai kurie nori prisiminti komunistinę revoliucionierišką bravūrą, nepaisydami, kad šalis patyrė visas klasių kovos ir komunizmo statymo įdomybes ir vos išsikovojo laisvę. O gal visa tai turi ne tik subjektyvias pasąmonės, bet ir objektyvias politines priežastis? Lietuvos fašistų, t. y. nacionalsocialistų, vienijimasis, profsąjungų nerangumas derantis su darbdaviais ir politinė korupcija sudaro psichologiškai negatyvų foną, todėl ieškoma atsvaros, pavyzdžiui, patrauklios herojiškos figūros, kuri įkūnytų ir formuotų neabejingų jaunų žmonių atsakomąją reakciją? Panašu, kad ir taip.

Pasak populiariojo Johno Murphy, stiprūs pasąmonės norai visada išsipildo, tad turbūt greitai tapsime pačiais tikriausiais europiečiais-vakariečiais. Truputį neramu – kad tik nepersistengtume besiverždami taip sueuropėti. Jau turime saviškius nacionaldarbininkus, baikerius, svingerius, čegevarininkus, net „aukštuomenę“ – belieka pasistengti uždrausti lapių medžioklę kaip Anglijoje.

Vis dėlto geriau vakcinacija „Che Guevara“ negu vėl susirgti užkrečiamomis nacionalsocializmo ir komunizmo ligomis. Sėkmės kuriant gero tono taisykles pagal revoliucionieriaus Che Guevaros archetipą!