Muzika – kiekviename žingsnyje
Niekam nekyla nė menkiausių abejonių, kad Jamaika išnešiojo, pagimdė ir į pasaulį paleido regį (reggae). Kiekvienas žinome ar bent jau girdėjome jį garsinusių žmonių-legendų vardus. Bob Marlis (Bob Marley), Pyteris Tošas (Peter Tosh) - tik pora šviesių žvaigždžių tarptautinėje muzikos padangėje. Nereikia spėlioti, kurioje šalyje išleidžiama daugiausia naujų muzikinių įrašų. Tai Jamaika.
Ir tai įrodo, kad muzika yra be galo svarbi ir reikšminga jamaikiečių gyvenime. Ji lydės jus kiekvieną minutę, kiekviename žingsnyje. Ji griaudžia kiekvienoje lūšnoje, kiekvienoje kavinėje ar pravažiuojančioje mašinoje. Ji tarsi langas į pasaulį, įvykius šalyje ir gyvenimą už sienų, o kiekvienas jamaikietis, tarsi, koks parazitas, prieš kurį vaistų nėra, jos platintojas. Stebėsit saulėlydį, kol jūra rys saulę, jus pralinksmins būrelis dainuojančių darbininkų.
Užsuksit į kavinę, sužinosit, kad jos savininkas dainininkas, kuris tuoj pat, vietoje, sudainuos ir padovanos tik jum skirtą, autentišką savo dainų įrašą, bei būsite pakviestas į vakarėlį, kuriame savo vokalinius sugebėjimus pademonstruos ir visi jo draugai. Pakalbinsit pavėsyje nuo saulės besislepiančius rastamanus, jie tuoj pat išsitrauks gitarą ir suniūniuos savo mėgiamą melodiją, o po to įteiks koncertinį dainų įrašą. Jamaikoje dainuoja visi: ir jauni, ir seni. Kiekvieno svajonė: tapti garsiu dainininku arba didžėjumi.
Regis, priešingai nei jo pirmtakai ska ar rokstedi – protesto muzika. Tačiau šiandien jį vis labiau išstumia Dub (manipuliavimas instrumentais, naudojant aido arba reverbavimo mašinas, dažnai dar įmaišant šuns lojimo arba šaudančio ginklo garsus) ir Ragga (arba Dancehall) nuo kurio visas šiuolaikinis salos jaunimas tiesiog „velkasi“, o mes iš proto ėjome, blogąja to žodžio prasme.
Mūsų smegenys sunkiai atlaikydavo daugiau nei valandą nuolatinio „lojimo“, kuris tarsi kalamos vinys į galvą nužudydavo paskutines gyvas likusias ląsteles. Jei netikit, pabandykit paklausyt šiuolaikinių Jamaikos žvaigždžių, tada suprasit, ką turiu omeny. Galiu pasiūlyt Beenie Man, o jei pasirodys dar ir jo negana tai Buju Banton šiai „terapijai“ ypač rekomenduojamas. Tik už pasekmes neatsakau...
Jamaikietiškiem koncertams gali būti skirta visiškai atskira tema. Tikrai verta bent į vieną iš jų nueiti vien tik tam, kad žinotumėt, kas tai yra, o tai ką ten išvysite ir išgirsite, niekada nebepamiršite. Pabandysiu, šiek tiek papasakot, tačiau tai, kas ten vyksta yra neapsakomai sunku žodžiais perteikt.
Pirmiausia, jei koncertas vyksta netoliese jūsų laikinos gyvenamosios vietos, priešingai nei į Sound Session vakarėlius, vietinio palydos prašytis nebūtina. Bent jau mes to nedarėm. Tačiau, kad jaustumėtės saugiau ir ramiau, galbūt, vis dėl to, vertėtų. Jausmas, lyg baltai varnai stypsoti vidury aikštės, nėra vienas iš maloniųjų. O jei tokios „baltos varnos“ visoje aikštėje esate tik dvi, padidintas susidomėjimas pritrauks ne vieną „smalsuolį“...
Tad jei kiltų, koks nesusipratimas visada ramiau jausitės, kai po ranka kažkas bus. Priešingu atveju laikykitės arčiau rastamanų ir jei jau kas nors blogo nusimatytų, šokit vienam iš jų ant kaklo ir išrėkit „One Love“ (Chm hmmm. Pajuokavau. Nors šis juokas pačiam koncerte ir gimė, kadangi ČP atveju būtent taip buvom nusprendę padaryti).
Apie koncerto eigą. Koncertas prasideda šeštą valandą, tačiau atėję dvyliktą, nieko ypatingo nebūsit praleidę. Mes atėjom aštuntą, tad prisiklausėm vietinių didžėjų leidžiamų šlagerių iki valios ir tiek daug, kad net sunku apsakyt.
Priežastis labai paprasta ir tik Jamaikoj priimtina. Didžėjus užleidžia „gabalą“. Pagroja jo, na, daugiausia 15 sekundžių, po kurių seka intarpas, primenantis raižomos magnetofono juostelės garsą ir tas pats kūrinys pradedamas groti iš naujo. Bet ir dabar jo išgirstate tik ~30 sekundžių, po to - tas pats raižomos juostelės intarpas ir paleidžiama kita daina. Ir taip be galo be krašto, be jokių pokyčių iki 12 nakties.
12 valandą pasirodo „rimtesni“, nebe vietiniai, o visoje šalyje reikšmingi didžėjai. Visa eiga kartojasi, tik šie didžėjai nepaleisdami iš rankų mikrofono dar be perstojo poškina įvairiausius šaukinius ir skanduotes, nuo kurių visa minia taip „užsiveža“, kad net sunku patikėti. Prasideda didysis gandžos išpardavimas.
„Norit susuktos? Prašom.“ Visas maišas (ne maišelis). „Supakuotos? Jokių problemų.“ „Nepatinka? Tai gal vantos? Pasiraškykit.“ „Ne? Iš kur Jūs?“ „Aaaaa. Europiečiai!?“ Pridengia vienu pirštu vieną nosies šnervę ir įtraukia. „Dieve, neeee!!!” Prisliūkina senukas: „Magic Muschrooms for you and your lady?“ (Haliucinogeninių grybukų tau ir tavo damai?). Uh! Išsitraukiu paprastą, nekaltą, tabako prikimštą cigaretę, o tuo metu visa aikštė jau skendi gandžos dūmuose ir visiškoje tamsoje.
Dingo elektra. Kažkas ūkauja „ūūūūū ūūūūūūū“ ir šaukia „liiiiiiiighter“ (žiebtuvėlis). Tipo – tamsu, baisu. Nusipirk žiebtuvėlį ir pasišviesk. Po kelių minučių elektra atsiranda ir koncertas tęsiasi. Pirma valanda. Madų iš Kingstono pristatymas. Pasirodo maudymosi kostiumėliais vilkinčios merginos.
Minia vėl beprotiškai pašėlsta bei lazeriukais pradeda jom spigint į... na į papus ir klyną. Bet elektra staiga vėl dingsta. „Vėl „ūūūū ūūūūūūūūūū“, „lighter“, kol ją vėl pajungia. Minia atvėso ir mados jai nebeįdomios, tad pradeda garsiai baubti. Į sceną metamos “Dancehall Queens” pajėgos t.y. merginos išsirengusios iki liemens ir paklaikusiai judinančios klubus į ragga muzikos taktą. Reginys įspūdingas įskaitant tai, kad dalis jų tą atlieka pasikabinusios žemyn galva ant sceninių metalo konstrukcijų, kurios laiko prožektorius.
Ir visa tai tęsiasi apie pusvalandį, kol vėl gi pradingsta elektra. History repeated (istorija kartojasi). Šiek tiek po antros prasideda „parodijų teatrų“ pasirodymai išjuokiantys policiją, visą kitą priespaudinę sistemą ir Amerikos prieštaravimus gandžos legalizavimui. O apie 2.30, kai rodos kojos tuoj tuoj sulįs į subinę, ant scenos pasirodo atlikėjai, su repertuaru beveik nesiskiriančiu nuo „rimtų“ didžėjų. Mūsų vakaras baigtas. Nebeišlaukėm nei jau mano „išgirto“ ”Beenie Man”, nei “Ninjaman”, nei “Elephant Man”. Nebepamatėm ir “Sizzlos” ar “Cappletton”... Gaila. Bet ryte įvyksianti išvyka į džiungles privertė paskirstyt prioritetus, o čia mes jau ir taip ilgokai atsilaikėm.
Gandža ir grybukai
Kuba garsėja savais cigarais, o Jamaika - savo marihuanos, - ten vadinamos gandža arba herb - laukais. Gandža yra neatsiejama šalies kultūros dalis. Neklysiu sakydama, kad jamaikiečiai iš jos ne pragyvena, bet ja gyvena. Nors ir nelegali, rūko ją visi ir visur, o jos dūmai nuolatos tvyro ore. Tad jei esate alergiškas žolėm, į Jamaiką nė nekelkite kojos :)
Neseniai buvo surengti balsavimai dėl legalizavimo. Buvo nuspręsta legalizuoti. Tačiau įsikišo Amerika ir viskas buvo atšaukta. Dabar, kova su marihuana, tai kova su vėjo malūnais, nes jei visus už tai baust, baust tektų ~90% šalies gyventojų. Ją ne tik rūko, bet iš jos pliko arbatą ir deda į pyragus ar įbarsto į padažus.
Komiškiausia situacija, į kokią teko pakliūti gandžos klausimu, vyko su mūsų pažįstamu rastamanu. Kalbai pakrypus apie rūkymą, jis staiga pradėjo girtis, kad jau dešimtmetis kai metė rūkyti ir atsikratė to blogo įpročio, o tuo metu jo pirštuose smilksta beveik baigta rūkyti gandžos suktinė.
Tuo metu kažkaip pasidarė baisiai juokinga, o visiem draugam pradėjus aiškint, kad tai tik viso labo vaistai, pasidarė jau isteriškai juokinga. Juokai juokais, bet jamaikiečiai tuo giliai įsitikinę, tad nė nebandykite tam prieštarauti, nes atsivers psalmių knygą, kurioje juodai ant balto parašyta: neturėkit plikos galvos (štai ir išaiškinta dredų kilmė), nesipjaustykit odos (visi rastamanai barzdoti) ir naudokit tik žoles (herbs)... Kadangi visi jie giliai tikintys, tai nuolankiai tuo ir vadovaujasi.
Tad nenustebkit, jei iki šiol net prie Bobo Marlio namo – muziejaus, vidury Kingstono, išvysite vešinčią žolę. Jums bus santūriai paaiškinta, kad ji skirta mediciniams tikslams. O ganėtinai įtikinamas žolės medicininės galios įrodymas yra tas, kad daugumas rastamanų išgyvena 100 metų ir daugiau. Bet, kad ta galia nepasirodytų labai galinga, galėčiau pridurti, kad dauguma jų nerūko (tabako), negeria alkoholinių gėrimų, yra vegetarai ir gyvena gryname, neužterštame ore dažniausiai kalnuose.
Dar budresniem Jamaikoje reikėtų būti su haliucinogeniniais grybukais (magic mushrooms). Jie yra legalūs, tad nepastebėsit kaip juos gardžiai sukaposit, su kokiu nors patiekalu to net neįtardami.
Romas ir kava, mangai ir kokosai
Žemės ūkis užima svarbią vietą Jamaikoj. Jis nėra labai atsilikęs ir rankų darbas vyrauja tik ten, kur to darbo nebegali iki galo atlikti pasenusios mašinos, dėl kurių, beje, šalies ūkiui daros vis sunkiau konkuruoti, su naujesnes technologijas turinčiom Europos ir Amerikos šalim.
Pagrindinė ir svarbiausia šalies agrikultūra - cukranendrės. Iš jų yra gaminamas cukrus, na ir romas. Romo tėvynė juk taipogi Jamaika. Tad jo čia rasite ir galėsite pasmaguriauti įvairiausių rūšių, įskaitant ir labiausiai vertinamą “Appleton”. “Appleton” gamykla yra atvira lankytojam, tad jei kada nors važiuosite pro šalį, verta aplankyti. Ten jus supažindins su 6 rūšių romu, kurį tuoj pat ir padegustuosite.
Mėlynųjų ir Santa Kruzo kalnų prieigose daugelis stambesnių ūkininkų augina kavą. Ji yra viena geriausių pasaulyje, tačiau su jamaikiečiais be galo sunku ginčytis, kad tai ne geriausia. Japonai nė nesiginčydami su tuo šimtu procentų sutinka ir kaskart kelia jos poreikį iki begalybės, visiškai nepalikdami galimybės pradėti ją eksportuoti į Europą ar Ameriką. Didžiausia šios kavos gamykla „Jablum“ yra įsikūrusi Mėlynuosiuose kalnuose esančiuose prie Kingstono. Gamykloje susipažinsite su jos apdirbimo, paruošimo ir įpakavimo būdais. Turo pabaigoje, be jokios abejonės vyksta šios kavos degustacija ir jei patinka, čia pat jos galima įsigyti bei nors mažą šio gėrio dalelytę parsigabenti į Europą.
Bananų plantacijų daug nebepamatysite. Kiekvienas prašiaušiantis uraganas jas vis labiau naikina, o gruodžio mėnesį praslinkęs Ivanas sunaikino didesnę dalį pietinės salos dalies derliaus. Iš vaisių populiariausias yra mangas. Niekada negalvojau, kad šio vaisiaus yra tiek daug skirtingo skonio, formų ir rūšių. Pirmas mūsų vaisių pirkimas turgelyje, baigėsi būtent pilnu krepšiu skirtingų rūšių mangų.
Na, o kokosai tokioje vietoje yra tarytum savaime suprantamas dalykas. Jamaikiečiai jį vertina ir sako, kad jo pienas, vienintelis gėrimas einantis tiesiai į žmogaus širdį. Mes jų nė nepirkdavome. Nuo viešbučio teritorijoje augančių palmių jie kruopščiai būdavo nurenkami, kol dar neužkrito ant kokio nors nelaimėlio galvos ir vietoj to, kad būtų išmetami tiesiai už tvoros, jais būdavo vaišinami jo gyventojai. Vienas tarnautojas pamatęs kokiais kiekiais pampame parduotuvėje perkamas sultis, tuoj pat suskubo šį nesveiką įprotį pakeisti sveikesniu ir taip tapome šio sotaus gėrimo vartotojais.
Jamaikos virtuvė
Joje atrasite, nors ne daug, bet ganėtinai malonių ir visiškai nepažįstamų naujovių. Dauguma jamaikiečių yra sveiko maisto propaguotojai. O kiti yra sveiko maisto propaguotojai iki tokio lygio, kad ne tik gyvūnus, bet ir augalus skirsto į vyrišką ir moterišką giminę. Kam? O tam, kad moteriškos giminės ir gyvūnų, ir augalų nevalgo. Sako, kad „jos“ per riebios.
Stengiasi visiškai nenaudoti druskos, pakeisdami jos trūkumą kitais prieskoniais. Tačiau nepersigąskite. Svorio per prievartą mest neprivalėsit. Visi turistiniai kurortai nusėti picerijom, rasit ir “Burger Kingą” bei itališką virtuvę. Tailandietiški ir kinietiški patiekalai Jamaikai nėra naujovė, o kiekvienas paplūdimio restoranėlis siūlo amerikoniškus arba kontinentinius (angliškus) pusryčius.
O jei, vis dėl to, negąsdina jamaikietiška virtuvė tai: Tradiciniai pusryčiai yra akee & salt fish. Akee - tai jų nacionalinis augalas ir vaisius, nurenkamas tik tada kai išsprogsta. Jei per anksti – žmogus, suvalgęs jį, miršta. Paruošto vaisiaus skonis ir išvaizda labai panaši į kiaušinienės, nors su kiaušiniais daugiau nieko bendra neturi. Salt-fish - šalta, parūkyta žuvis.
Tradiciniai priešpiečiai: patis (patties). Iš išvaizdos tarsi čeburekai. Pagal kiekvieno individualų skonį į juos prikemša jautienos, kaulienos, krevečių, omarų... Žodžiu, taip gaunasi ne riebaluose plaukęs čeburekas, kurio ir skonis kaip ne čebureko.
Tradiciniai pietūs arba vakarienė: Žuvis arba nacionalinis Jerk Chicken. „Jerk“ tai ne amerikoniškas piktybiškas slengas. Čia „jerk“ reiškia padažą. Na, o „chicken“ yra vištiena, iškepta statinėse, kuriose ji yra lėtai, kelias valandas kepama ant anglių. Skaniausiai šį patiekalą pagamina gatvės prekeiviai. Juos nesunkiai galima surasti kiekvienoje iš paplūdimio išsukančioje gatvelėje. Prie įvairiausiomis spalvomis išmargintos statinės klientų nuolatos lūkuriuojantys prekeiviai jums greitai šį valgį paruoš pagal savo išskirtinį receptą. Galbūt išlepusiems europiečiams atrodo nehigieniškai, bet patikėkit, pabandyti verta. Problemų su skrandžiais ten nė neturėjom. Jos atsirado tiktai grįžus, vos užkirtus cepelinų ir koldūnų.
Jokie skiepai vykstant į Jamaiką nėra būtini, o visur prie maisto tiekiamas vanduo yra saugus ir iš parduotuvių pirkt butelius supilstyto nėra būtina.
Jamaikos kurortai, miestai ir kaimai
Negrilis
Tai ta mistinė vieta, be jokios sąžinės graužaties nušvilpusi iš Montego-Bay pirmumo statusą. Sunku patikėti, kad vos prieš dešimtmetį tai buvo mažas žvejų kaimelis, į kurį užklysdavo tik atostogaujantys kingstoniečiai ar ramybės ieškantys pavieniai hipiai. Tačiau septynios mylios baltesnio už baltą smėlio, mažylis miesto centras, už jo besitęsiantis 5 mylių uolėtas paplūdimys, laisva ir nesuvaržyta atmosfera per pastaruosius du dešimtmečius padarė jį populiariausiu Jamaikos kurortu, kurį tiesiai šviesiai pakrikštijom “4xS”: sun, sea, smoke & sex (saulė, jūra, žolė ir seksas).
Negrilyje pamiršite visus gyvenimo rūpesčius, o nepaliaujamai kapsintis laikas praras bet kokią prasmę ir nugrims užmarštin. Apie batus ir kitokius rūbus nei maudymosi kostiumėliai, pamiršite iki tol, kol nuspręsite jį palikti, o už Atlanto paliktus namus prisiminsite tik tada, kai telefonus visiškai užguls nerimaujantys ir nors menkiausio apsireiškimo laukiantys namiškiai. Jie bus vienintelė jungtis su realiuoju pasauliu, kurią su šaknim išrausite vos padėję ragelį.
Negrilis žavus. Viešbučiai nusidriekę palei jūrą, priešingai nei kituose kurortuose, yra neaukštesni nei palmės ir tas suteikia vietovei neapsakomo žavesio ir egzotikos. Žmonės be galo paslaugūs ir rūpestingi, visada palydintis žodžiais: „Ya mon. Everything‘s OK? Enjoying yourself?“ (Sveikas žmogau. Viskas gerai? Mėgaujatės?). Ką belieka atsakyt? Irie (jamaikietiškas slengas - puikiai)? Big (jamaikietiškas slengas - nuostabiai)? Taip kaip mes jaučiamės negali nusakyti nei vienas šių žodžių nes čia jaučiamės daugiau nei puikiai ir daug daugiau, nei nuostabiai.
Cockpit Country
Ekscentriškiausias ir keisčiausias Jamaikos landšaftas bei labiausiai intriguojantis šalies regionas. Tai paslaptinga, 500 kvadratinių mylių kalnuota salos gilumos teritorija, padengta serija, į nieką kitą nepanašių, luitų ir gumbų. Žemė „išvagota“ smegduobėmis ir uolomis. Ne mažiau intriguoja ir šio regiono vietovių pavadinimai: Me No Sen You No Come (Aš Nemačiau Tu Neatėjai), Wait-a-Bit (Palauk Truputį), Quick Step and Rest (Greitas Žingsnis ir Tu Lavonas), Be Thankful District (Būk Dėkingas), o pačios Cockpit Country džiunglės dar vadinamos, kaip Look Behind (Atsigręžk iš Nugaros) sritis.
Būtent čia ištisi anglų pulkai persekiojantys iš plantacijų pabėgusius vergus, paguldydavo savo galvas, nes ir galingiausia to meto pasaulio ginkluotė buvo bejėgė džiunglėse, prieš nors tik primityvius ginklus turinčius, bet gerai vietoves pažįstančius besislapstančius pabėgėlius – marūnus (maroons).
Iki šiol ši teritorija yra negyvenama. Tik maža dalis šios žemės yra prieinama ir jūs negalėsite toli nueiti savarankiškai. Jos prieigose yra įsikūrę Vinsoro (Winsor) ir Trojos (Troy) kaimeliai, į kuriuos būna organizuojamos ekskursijos iš Montego Bay. Bet mūsų tos masinės ekskursijos ir turistinis masalas vėl netenkina.
Mums reikia Akompongo (Accompong), paskutinės išlikusios marūnų gyvenvietės Jamaikos džiunglių gilumoje. Štai, čia pats tas laikas, atsiminti visus draugus. Kaip minėjau draugystė Jamaikoje yra kertinis akmuo. Susipažinus su tinkamu žmogumi, jis supažindins tave su savais draugais. Ir štai taip, po dienos mes jau kalbamės ir deramės dėl kelionės į Akompongą su tikruoju marūnu.
Akompongas Kaimas išdidžiai stovi ant vienos iš stačiausių kalvų tarp daugelio stačių. Modernus Akompongas laikosi įsikibęs į savo palikimą, tačiau atrodo, kad kaunasi jau pralaimėtame mūšyje. Ir nors vienos gatvės kaimelis su bažnyčia, mokykla ir baru, kurių vienintelių stogai padengti palmės lapais ir bendruomenės centras iš bambukų suręstomis sienomis, mena alternatyvią istoriją, tačiau šiandieninis Akompongas nors ir išlaikęs autonominį statusą daugiau - mažiau yra panašus į kitus Jamaikos kaimelius.
Tai tarsi maža, atskira valstybėlė, mažoje, siauroje saloje. Ji nepaklūsta Jamaikos įstatymams, turi savo teismą ir vadovą – pulkininką (Colonel) - paprastą, seną ir draugišką marūną. Kurioje kitoje vietovėje galėsite paspaust ranką jos vadovui? Be jo čia niekas neįvyksta ir juo labiau joks retas turistas pro akis nepraslysta. Esame pakviesti apžiūrėti muziejaus ir supažindinti su jų istorija bei papročiais. Susipažįstam su apylinkėmis. Visa ekonomika paremta mažos apimties žemdirbyste, kavos produkcija ir marichuanos auginimu.
Galų gale man prabilus apie norą pamatyti Taikos Uolą (Peace Cave) įvyksta sujudimas. Niekas jos neviešina, o įprastai moterims iš vis draudžiama ten eiti. Tačiau net ir tokiame nesugadintame kaimelyje $ yra visagalis, o vadovas šiek tiek korumpuotas. Netrukus gauname tris vedlius, kurie mačetėmis skindami kelią supažindins su visais augalais bei jų pritaikymu kasdieniniame gyvenime, lydi mus visą žygį.
Vos įžengus ant šventosios Cockpit Country žemės buvo atliktas vandens šlakstymo ir romo gėrimo ritualas po kurio prasidėjo mūsų žygis kalvotomis vietovėmis. Ši vietovė, tarsi šventovė stebinančio ir nepaliesto grožio ir niekieno netrikdančios tylos. Jokio šlamesio. Jokio paukštelio čiulbėjimo ar vabzdžio burzgenimo. Girdisi tik mūsų kaukšintys į akmenis batai ir į uolas atsimušančių mačečių garsas. Sustoji. Prieš sugalvodami norą, kad pageidaujate tylos, gerai pagalvokite ar tikrai to norėtumėte. Visiška tyla baugina. Ji yra šiurpi.
Tad vėl pradedame trepsėti padais į gruntą, o vedliai mačetėmis į uolas: „They must know we are coming“ (Jie turi žinoti, kad mes ateiname), - ir kiekvienas pradeda ūkauti. „Who?“ (Kas?) paklausiu. „Spirits,“ (Dvasios) atsako man ir netrukus prieš mus išnyra Taikos Uola (Peace Cave). Ji tokia maža ir nežymi, kad sunku net įsivaizduoti, kad būtent čia buvo parašyta istorija. Pakartojamas jau pažįstamas vandens ir romo ritualas ir likęs romas paliekamas uoloje. Šis butelis nebe pirmas. Jų čia tūkstančiai. Kiekvienas einantis pro šią uolą privalo palikti duoklę dvasiom, kovojusioms už būsimų vaikų ir vaikaičių... laisvę.
Kelias atgal, per gražų, kalvotą kraštą bei gandžos laukus yra daugiau pramoga nei pabaigos tikslas. Pasineriam į dar tankesnę augmeniją. Esame vaišinami laukiniais ananasais bei keistomis uogomis. Sako, kad gretimų salų gyventojai naudoja jas okultizmo apeigom, o jie jas valgo, todėl tenykščiai jų baisiai bijo. Dabar ir mūsų bijos.
Kingstonas
Kad ir kaip juo gąsdintų, kad ir kaip atkalbinėtų nuo vykimo ten, vis vien noras nors vienu akies krašteliu pamatyti lyrinėm protesto dainom apipintą sostinę, buvo didesnis nei išankstinis kapituliavimas prieš nežinomą jėgą.
Rankų nenuleidom, tol, kol nesuradom to, kas mus ten nuvežtų ir tinkamai kaip tik ką išsiritusius viščiukus prižiūrėtų, nes tai ta „mistinė“ vieta, kuria baugino mus net policininkas anksčiau dirbęs Kingstone. Vieną vakarą vežantis mus namo jis aiškino, kad jam ten atsibodo šaudyti nekaltus žmones, todėl atidavė savo ženklelį bei atvyko gyventi į Negrilį.
Kad ir kaip žmonės sostinės purtytųsi, jie vis vien plūsta gyventi į ją. Saloje gyvena šiek tiek daugiau nei 2,5 milijonai gyventojų. Daugiau nei pusė jų Kingstone. Tokiomis aplinkybėmis tai yra be galo keista ir mažai suprantama.
Kingstonas yra padalintas į dvi dalis: Aptauną (Uptown) ir Dauntauną (Downtown), nieko bendra su senamiesčiu neturintį, tad ir pavadinimo neverčiau.
Aptaunas, tai rajonas, kur gyvena turtingieji bei sutinkamos visos turistus dominančios miesto įdomybės: “Devon‘s House” – pirmojo Jamaikos juodaodžio milijonieriaus kūrinys išsiskiriantis originalumu ne tik kad šioje vietovėje, bet ir visoje Jamaikoje. Visai šalia tuo pačiu Herojų parkeliu dalinasi “King‘s House”. Neįmanoma pravažiuoti pro Bobo Marlio muziejų, kurio kiemelyje galima sutikt vieną iš legendos jaunųjų atžalų. Jei jau esate Kingstone, nusikaltimas būtų neaplankyti šio Jamaikos Dievo namų.
Mažiausiai norėtumėte atsidurti vienas Mėlynųjų Kalnų prieigose. Jos ne “Dauntauno Trench Taunas”, bet problemų ten greičiau nei ką nors įdomaus rasite.
Na ir Dauntaunas (Downtown) - ten kur visa pragaro pekla kaupiasi. Vairuotojas nė nenorėjo mūsų ten vežti trumpai atkirtęs: „Believe me, you don‘t wanna go there.“ (Patikėkite, jūs ten nenorite važiuoti). Patikėk, norime. Ir kadangi nesu ta, kuri greitai savo kėslų išsižada, mūsų smalsumas buvo patenkintas. Bet galiu nuoširdžiai prisipažint, kad galbūt ten važiuot ir nebuvo būtina. Centrinė, pietinė ir rytinė Dauntauno dalis tai ofisai ir fabrikai, mažai dominantys bet kokį turistą, o vakarinė – getai, kur širdis paskęsta liūdesy, skausmas ir skurdas kiekvienam patvory ir tu pakeist to tikrai negali. Ir ko gi aš tikėjaus? Paspoksot!? Jaučiuosi dėl to šlykščiai.
Blue Mountains (Mėlynieji kalnai)
Apie kalnus daug neprirašysi. Juose reikia pabūti, kad jų dvasią pajustumėt. Šie mėlynaisiais yra ne be priežasties vadinami. Pažvelgus į juos iš Kingstono, jie būtent tokios spalvos ir atrodo, o pradėję jais keliauti, įsitikinsite priešingai, - kad tai pats žaliausias ir augmenija turtingiausias regionas saloje, su kuriuo net išdidžiosios šalies džiunglės sunkiai drįstų varžytis. Jie nėra tokie aukšti, tačiau yra gražiausi mano kada nors matyti, o už nugaros paliekami miniatiūriniai kaimeliai nusagstę jų skardžius, tarytum perskaityta pasaka, kurią laikas būtų aplenkęs ir tik balto popieriaus lape visam sustingdęs.