– Paradoksali padėtis – per nacių okupaciją nebuvo masinio inteligentijos naikinimo, koks buvo Lenkijoje ar kituose okupuotuose kraštuose. Ir kokį vykdė sovietai. Nuo nacių nukentėjo ne tik žydai, bet ir lietuviai, bet būtent prieš žydus buvo nukreipti sistemiški veiksmai. Lietuvių intelektualus, bendradarbiavusius su sovietų valdžia bei besipriešinusius jų vykdomai okupacinei politikai naciai žudė, įkalindavo bei siųsdavo darbams į Vokietiją ar į koncentracijas stovyklas. Tačiau tai nebuvo masinės represijos, nukreiptos išskirtinai prieš šį okupuoto krašto visuomenės sluoksnį, o išryškėjo kaip pavienės akcijos bei atskiri atvejai.
Kitaip nei kitose teritorijose, naciai Lietuvoje nepriima griežtų sprendimų, neuždaro aukštųjų ir vidurinių mokyklų, nors kitur draudžiamos netgi pradinės. Tai – lyg ir nuolaidos. Bet vėliau matyti, kad jos – laikinos. Nuo pat pradžių aukštojo mokslo įstaigos buvo varžomos, ribojamas studentų skaičius ir stengiamasi, kad būtų daugiau rengiama karo pramonei reikalingų specialistų. Galiausiai nepavykus mobilizuoti aukštųjų mokyklų studentų į SS legionus, aukštosios mokyklos yra uždaromos.
Kita vertus, nacių okupacinis laikotarpis, trukęs ketvertą metų, nėra visapusiškai ištirtas. Daugiausiai, žinoma, analizuojamas Holokaustas, dar skiriama dėmesio Birželio sukilimui, bet kaip naciai paveikė kultūrą, švietimą, visuomenės plėtrą ir sąmonę, tyrinėjimų beveik nėra. Okupacinius režimus tirianti Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti bus berods pirmoji, užsakiusi išsamesnę analizę. Tačiau platesniam kultūriniam kontekstui dar reikia ir tyrimų, ir laiko.
Bet, pavyzdžiui, lyginant nacių ir antrosios sovietinės okupacijų politiką kultūros atžvilgiu aiškiai matyti, kad ir viena, ir kita buvo nukreipta sunaikinti tautinę savimonę. Nors skirtingai. Sovietmečiu buvo stengiamasi viską kruopščiai reglamentuoti, ypač diegiant ideologines nuostatas. Tuo tarpu nacių okupacijos metu, kol vokiečiai nepatyrė didelių sukrėtimų Rytų fronte, pavyzdžiui, mokyklos turėjo tam tikrą laisvę. Viskas buvo nukreipta žlugdymo link, bet griežtos ideologinės priežiūros tikrai nebuvo. Tačiau tolesnė nacių politika priklausė nuo karo baigties. Kuo būdavo blogiau, tuo griežtesnė buvo jų politika Lietuvoje.
– Rašytojas Markas Zingeris, „Atgimime” užrašęs savo įsivaizdavimą, kad jei naciai būtų čia likę, lietuviai nebūtų sulaukę XX a. pabaigos, sulaukė nemažai priekaištų. Ar išties vokiečių politikoje Lietuvos atžvilgiu buvo aiškiai išreikšta vizija – pasaulis be Lietuvos ir lietuvių?
– Lenkų istorikai graduoja nacių Rytų politiką, vienur ji buvusi liberalesnė, kitur – itin drastiška. Pagal tokį skirstymą Lietuva prikausytų liberalesnei politikai, nors nacių planuose po karo Lietuva turėjusi būti suvokietinta, lietuviai turėjo būti ištremti iš dabartinės teritorijos.
Turime pakankamai duomenų, jog nacių okupacijos laikotarpiu vyko kolonizacija, buvo stengiamasi rinkti ir ugdyti darbo jėgą darbams Vokietijoje. O ir švietimo politikoje atsispindėjo tikrieji nacių tikslai. Buvo aiškus noras ne leisti plėtoti savo kultūrą ir švietimą, bet ją orientuoti į vokišką kultūrą. Turėjo būti atliekami vokiečių autorių kūriniai, buvo cenzūruojamos knygos, meno kūriniai ir t.t.
Okupacijos pradžioje buvo leista veikti aukštosioms mokykloms, bet vienaip ar kitaip buvo stengiamasi orientuoti švietimą į profesinį mokymą. Rengiami veterinarai ir medikai, o humanitariniai mokslai uždraudžiami. Kad būtų rengiama darbo jėga karo poreikiams.
– Kodėl buvo daroma šiokių tokių nuolaidų Lietuvai?
– Manau, kad naciai norėjo visuomenę panaudoti karo tikslams. Be to, kad ir kaip būtų interpretuojamas Birželio sukilimas, vis dėlto jis palengvino Vermachto žygį į Rytus.
– Kaip manote, gal dėl tų nuolaidų lietuviai nesipriešino nacių okupacijai taip, kaip tai darė sovietmečiu?
– Lietuva patenka į ganėtinai sudėtingą situaciją. Išties sakyti, kad buvo rezistencija naciams, negalima, bet sovietų kariuomenės irgi nebuvo laukiama.
Istorikas L.Truska apie tai yra gana įžvalgiai pasakęs, kad lietuviai turėjo du priešus. Tuo metu sovietai buvo priešas Nr.1 , o naciai – Nr. 2. Buvo stengiamasi nesipriešinti, nes jei priešinsimės naciams, tai esą palengvinsime sovietų kariuomenės atėjimą. Gan kebli padėtis, kurios akivaizdoje buvo pasirinktas neginkluotas pasipriešinimas. Ir ta neginkluota rezistencija išsiplėtojo į kultūros puoselėjimą. Nors kultūros ir švietimo įstaigos nacių buvo vejamos iš vienų patalpų į kitas, bet kažkaip atsirasdavo ir pinigų, ir vietos, kur joms vėl įsikurti – tai buvo daroma būtent savivaldos institucijų ir visuomenės pastangomis.
Fenomenalu – mokyklų tinklas tokiomis sąlygomis net plėtėsi, padaugėja pradinių ir vidurinių mokyklų. Visuomenėje tarsi egzistuoja nuostata, kad nepaisant okupacijos vis tiek bus nepriklausoma Lietuva ir visas tas jaunimas ją plėtos.
Gal tai buvo ir tam tikras kompromisas, kad, neleidžiant kalbėti apie politinę nepriklausomybę, norima išlaikyti bent minimalią kultūros autonomiją? Knygos leidžiamos paperkant cenzorius, vokiečių pareigūnus. Taip buvo išleisti Maironio eilėraščiai, rengiami fundamentalūs veikalai, tokie kaip Lietuvių kalbos žodynas. Jis nebuvo išleistas, bet rengimo darbai vyko.
Paskui, atėjus sovietams, tie patys mokiniai dalyvavo antisovietiniame pogrindyje. Manau, kad tai galėjo būti to auklėjimo, to ugdymo mokyklose nacių okupacijos metais pasekmė.
– Bet kiekvienos okupacijos metu būna kolaboravimo aspektas. Ar daug buvo tokių „prisitaikėlių”?
– Sunku kalbėti apie tuos, kurie buvo tiesiogiai susiję su nacių valdžia. Bet štai tarp švietimo darbuotojų padėtis gana įdomi. Perskaičius mokytojų prisiminimus, aišku, kritiškai juos įvertinus, tenka konstatuoti, kad nacių politikos paisymo buvo mažai. Ir naciai gal šiek tiek pro pirštus žiūri, kaip vykdoma jų politika, nes vyksta karas, bet ir didelio visuomenės lojalumo nebuvo. Mokytojai dirbo savo darbą, ir jei reikėjo lojalumo, tai jis buvo formalus.
Jei reikia drausmės, su tuo sutinkama. Jei reikalauja pakabinti Hitlerio portretą, pakabinsime, bet visa tai tam, kad išsaugotų palikimą nepriklausomai Lietuvai.
Bet, pavyzdžiui, vienos mokyklos direktorius skundėsi Švietimo vadybai, esą reikia Hitlerio portretą valyti, nes jį mokiniai per dieną bent kelis kartus išpurvina.
– O kokios buvo tabu temos mokyklose?
– Pažiūrėjus į programų turinį, švietimo aplinkraščius, matyti, kad labiausiai pasikeitė istorijos ir geografijos turinys. Neliko Žalgirio mūšio, kovų su kryžiuočiais, o mokytojams buvo liepiama kalbėti apie kryžiuočių misionierišką veiklą, jų iš Vakarų Europos nešamas vertybes. O XX a. istorijos programose buvo reikalaujama, kad lietuviai dėkotų Hitleriui už išgelbėjimą nuo bolševikų. Vokietija pristatoma kaip aukštos kultūros atstovė, tuo tarpu peršamas itin prastas slavų įvaizdis, esą jie gyvena vos ne su meškomis, britų, kaip pasidavusių kapitalizmo kerams.