Gyvendama Budapešte taip dažnai vaikštau į Lietuvos ambasados ir lietuvių bendruomenės renginius, o dar linksminuosi lietuvių gimtadienių šventėse ar kituose susitikimuose, kad neseniai viena Vidurio Europos universitete besilankanti šveicarė manęs paklausė, ar aš dirbu ambasadoje. Ji klausė visiškai rimtai, nes mato tai vieną, tai kitą mano nuotrauką su lietuviška vėliava socialiniame tinkle, žino, kad nuolat leidžiu su lietuviais.
Kita doktorantė, rumunė, prie vienos iš nuotraukų, kurioje per kultūrinį festivalį stovėjome prie Lietuvos vėliavos, pakomentavo savo įžvalgas apie galimą nacionalizmą. Tačiau aš visai nesijaučiu nacionaliste, o verčiau – patriote.
Myliu savo šalį ir didžiuojuosi būdama iš Lietuvos, bet tai nemenkina gerų jausmų kitų šalių žmonėms ir susidomėjimo jų kultūromis. Panašiai apibūdinta neseniai skaitytame interviu su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanu Rimvydu Petrausku, kuris pabrėžė, jog svarbu, kad patriotizmas nebūtų uždaras.
Tačiau Europoje yra viena tauta, kurios atstovus kartais net nukrečia šiurpulys įsivaizduojant, kaip jie ištartų, jog didžiuojasi būdami kilę iš savo šalies. Tai vokiečiai ir jų prisitaikyta bausmė dėl dviejų pasaulinių karų. Šia tema esu kalbėjusi su puse tuzino vokiečių, todėl nepretenduoju į mokslinį tyrimą. Kaip vienas apklaustas draugas, Johannesas, įspėjo, bendravau su tik užsienyje gyvenančiais vokiečiais, kurie dažnai būna kairiųjų arba liberalių pažiūrų, ir jie nacionalizmo idėją atmeta labai stipriai.
Neracionalu, bet automatiška
Mano apklausti vokiečiai natūraliai žino, jog būtų nederama ir politiškai nekorektiška atvirai didžiuotis, kad esi vokietis, nes kiti pasmerktų. Kas tie kiti, kurie pasmerktų? Pirmiausiai – esą kiti vokiečiai, bet gal netgi ir kitų tautų atstovai. Tas jausmas yra toks gilus, kad Vokietijoje yra vokiečių, kurie iš tikrųjų yra „antivokiečiai“. Sėkmės bandyti tai suprasti.
Pasak mano pažįstamos vokietės Julijos, tokiai baimei atvirai didžiuotis, kad esi vokietis, yra kelios priežastys. Visų pirma ir pagrindinė, tai kyla iš istorinės patirties ir žinojimo, ką atnešė 1933–1945 m. Trečiasis reichas. Vokiečiai žino, koks pavojingas gali būti nacionalizmas. „Nesakau, kad tai racionalu, bet veikia automatiškai“, –sako Julija . Kita – mažiau svarbi – priežastis, tai bendras supratimas, jog nepasirinkai šalies, kurioje gimsi, tad kaip gali didžiuotis tuo, kam nepadarei įtakos.
„We have regional pride“ („jaučiame regioninį pasididžiavimą“), – sako kitas kalbintas vokietis Stefanas.
Todėl vokiečiai pirmiausiai esą tapatinasi su savo regionu, subnacionaliniu lygiu ir didžiuojasi savo regionais („aš – iš Berlyno“, „aš – iš Miuncheno“), ne šalimi. Ir galbūt net greičiau pasakytų „esu europietis“ nei „esu vokietis“ (pažįstu vieną vokietį, praleidusį apie dešimtmetį ne Vokietijoje, kuris save apibūdino sakydamas „I have a complete European identity“ („turiu visapusišką europietišką tapatybę“).
„Ką jūs padarėte?“
Pasak jų, jausmas, kad didžiuotis savo kilme nedera, vokiečiams įdiegiamas dar mokyklose, ypač istorijos pamokose bei pamokose, kuriose diskutuojamas Vokietijos vaidmuo Europoje ir Europos Sąjungoje, proeuropietiškumas. Julijos teigimu, šis saugiklis pradėjo veikti ne iš karto pralaimėjus Antrąjį pasaulinį karą, bet greičiausiai po 1968 metų studentų protestų, prabėgus keliems dešimtmečiams, kai tuometinis jaunimas atsisuko į tėvus ir paklausė: „Ką jūs padarėte?“. Baimė garsiai deklaruoti pasididžiavimą savo šalimi, pasak mano kalbintų vokiečių, skiriasi buvusioje Rytų ir Vakarų Vokietijos teritorijose, nes ilgą laiką jie gyveno girdėdami skirtingai pateikiamą istoriją. Vis dėlto kaltės jausmas prasiskverbęs ir į Rytų vokiečius.
Johannesas netgi yra girdėjęs bent iš kelių žmonių teiginį, kad „unikalus Vokietijos pasiekimas yra būdas, kuriuo ji susitvarkė su savo pačios istorija“.
„Manau, kad įdomiausia, jog dalis žmonių gali išties didžiuotis tautos pasiekimu nesididžiuoti – tam tikra prasme žengti už „nerafinuotų“ nacionalinių sentimentų ribų“, – apibendrina jis.
Pokyčiai per futbolo čempionatą
Šiek tiek pokyčių vokiečių pasąmonėje ir diskusijų prasidėjo po 2006 metais Vokietijoje vykusio pasaulio futbolo čempionato. Vokiečiai bent jau arenoje galėjo iškelti Vokietijos vėliavas ir dėl to nesijausti blogai. „Futbolas, kai žaidžia vokiečiai, – vienas iš tų retų momentų, kai gali didžiuotis būdamas vokiečiu“, – teigia Stefanas. Po pasaulio futbolo čempionato, pasak jo, vokiečiai „santykinai didžiuojasi“.
Dar viena pažįstama Laura, susimąsčiusi po mūsų pokalbio, netgi peržiūrėjo šiemet Vidurio Europos universitete vykusio Tarptautinio kultūrinio festivalio nuotraukų albumą. Dauguma jame nufotografuotų studentų laikė savo šalių vėliavas ar vilkėjo panašiomis spalvomis, na, o vokietis... futbolo marškinėlius.
Kalbant apie kitą medalio pusę, įvykius Ukrainoje, politikos analitikai įžvelgia „naują rusų patriotizmo lygį“. Kartais pamąstau, kiek daug prie dabartinio Rusijos agresyvumo prideda žinojimas, jog jų šalis laimėjo du pasaulinius karus, ir kaip dabar elgtųsi Rusijos valdžia ir kokius motyvus naudotų pateisinti Krymo aneksijai, jeigu nacionalizmas toje šalyje būtų laikomas blogo tono ženklu.