Ką rodo toks Rusijos prezidento elgesys? Ar tai reiškia pagarbos Katalikų bažnyčios vadovui trūkumą? Kokia šio poelgio vieta diskusijų apie Rusijos ir Europos suderinamumą kontekste? Tai labai reikšmingi klausimai, turint galvoje naujausias abiejų pusių pretenzijas.
Kai kurie linkę manyti, kad V.Putino elgesys atskleidžia nepalankumą Vakarams ar net kerštą pontifikui už jo indėlį į Sovietų Sąjungos žlugimą. Tačiau reikėtų susilaikyti nuo nepagrįstų spėliojimų. Šio klausimo svarstymą vertėtų perkelti iš kultūros srities į politiką.
Rusijos katalikų bendruomenę sudaro tarp 500 tūkst. ir milijono tikinčiųjų, ir ji gerokai atsilieka savo dydžiu nuo stačiatikių ir musulmonų bendruomenių. Tai suteikia pagrindą daugeliui rusų elito atstovų visiškai nelaikyti katalikybės tradicine religija, nors tokiomis religijomis pripažįstamas islamas ir budizmas. Pastarąjį išpažįsta tik kalmukai ir buriatai. Bet čia esmė ne aritmetiniai rodikliai.
Toks požiūris susijęs su stačiatikių bažnyčios hierarchų pozicija, nes jie mano, kad katalikybė yra pavojinga konkurentė varžantis dėl krikščionių sielų, ir kaltina Vatikaną prozelitizmu, t.y. bandymu prisivilioti stačiatikius į katalikybę.
Valstybės galva negali neatsižvelgti į įtakingiausios religinės bendruomenės nuomonę. Ši padėtis yra pikantiška tuo, kad V.Putinas yra tikintis žmogus ir pats siekia elgtis kaip tikras stačiatikis.
Sunku įvertinti jo tikėjimo gilumą ir grynumą, tačiau, aplinkinių nuomone, jis labai skiriasi nuo Boriso Jelcino ir jo aplinkos, kurie, kaip sakoma, žvakides rankose laikydavo taip, kaip lėkštutes po puodeliu. Yra žinoma, kad prezidentas ne tik laikosi pasninko, bet ir klauso savo dvasininko nurodymų.
V.Putinas labai gerbia patriarchą Aleksejų II ir kreipiasi į jį, prašydamas patarimo. O rusų stačiatikių vadovas negali susitaikyti su katalikybės plitimu į Rytus. Norėdamas įtikti stačiatikių bažnyčiai ir vadovaudamasis jos nurodymais asmeniniame gyvenime, V.Putinas neišvengiamai pagal tai formuoja ir politiką.
Aišku, nereikėtų pervertinti religijos veikėjų įtakos prezidentui net tokiu juos dominančiu klausimu kaip Maskvos ir Vatikano santykiai. Prezidentas V.Putinas – tai politikas, kuris vadovaujasi valstybės interesais. Taip, kaip jis juos supranta. Jis susitiko su Jonu Pauliumi II 2002 m. ir leido suprasti, kad kaip valstybės galva yra pasirengęs atsiųsti jam kvietimą atvykti į Maskvą.
Romos popiežiaus vizitas į Rusiją neįvyko tik todėl, kad rusų patriarchai tam paprieštaravo. Hierarchai reikalavo pirmiau grąžinti stačiatikiams šventyklas, kurias kadaise iš stačiatikių atėmė Vakarų Ukrainos katalikai. Jų neįtikino net tai, kad popiežius kaip susitaikymo ženklą norėjo perduoti stačiatikių bažnyčiai jų didžiai garbinamą Kazanės Dievo Motinos ikoną.
Tačiau ir dviejų konfesijų nesutarimų nepakanka, kad būtų galima paaiškinti tokį Rusijos prezidento pasirinkimą.
Tikriausiai, V.Putino nuomone, Vatikanas yra ne tiek religinis, kiek politinis centras. Rusijos prezidentas galėjo tiesiog nematyti būtinybės dalyvauti laidotuvėse.
Greičiausiai jis manė, kad net Vokietijos ir Prancūzijos vadovai atvažiavo vien dėl to, kad laikinai užglaistytų nuomonių išsiskyrimą dėl vertybių, kurių pagrindu turi vienytis Europa. Maskvoje žinoma, kad tarp Šventojo Sosto ir Europos Parlamento yra rimtų prieštaravimų, kurie atsiskleidė, kai buvo atsisakyta Europos Konstitucijoje paminėti krikščionybę kaip vieną svarbiausių veiksnių Europos istorijoje, taip pat išsiskyrus nuomonėms dėl seksualinių mažumų, kurių gyvenimo būdą Katalikų bažnyčia laiko nemoraliu.
Kad ir kaip ten būtų, negalima sakyti, kad V.Putinas ignoravo Romos popiežiaus mirtį. Tik jam tai buvo liūdnas įvykis, bet ne asmeninė tragedija. Ir daugelis rusų laikosi panašios nuomonės.
Popiežių jie gerbė ir net jam simpatizavo jau vien dėl jo slaviškos kilmės. Matyti, kad nė vienas iš Rusijos opozicijos lyderių nesuskubo teisti prezidento dėl nevykimo į Vatikaną. Nėra pagrindo manyti, kad šis V.Putino poelgis kaip nors paveiks Rusijos piliečių ir pasaulio lyderių požiūrį į V.Putiną. O pasitikėjimo reitingas – pagrindinis rodiklis prezidentui V.Putinui, pagal kurį jis tikrina savo politiką.