„Mes negalime elgtis taip, kaip tada elgėsi vokiečiai. [..] 1938 m. kovo mėn. nacistai nusprendė padidinti Reicho teritoriją kitos valstybės sąskaita“, - rašė A. Zubovas.
Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schauble šių metų kovo 31 d. taip pat palygino V. Putino veiksmus su Hitlerio veiksmais Sudetų krašte. Tačiau V. Putinas pakartojo ir kito asmens įvykdytą scenarijų.
1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašyta slapta sutartis tarp Stalino ir Hitlerio atrišo rankas Stalinui pulti Rytų Lenkiją. Kaip rugsėjo 17 d. įvykusio puolimo priežastį Stalinas norėjo nurodyti baltarusių ir ukrainiečių tautybės Lenkijos gyventojų gynimą nuo vokiečių okupantų.
Tačiau tuometinis Vokietijos pasiuntinys Friedrichas Werneris Grafas von der Schulenburgas paprašė preteksto formuluotės, kuri Berlynui būtų mažiau skausminga. Taigi Stalino įsiveržimo į Lenkiją priežastimi tapo Rytų slavų, kurie po to, kai Vermachto kariuomenė išvarė iš Varšuvos Lenkijos vyriausybę, liko be valstybinės globos, gynimas. Ši neteisybė pasitelkus masinius areštus ir žudynes – tai neginčytinas istorinis faktas.
Panašumai tarp 1939 m. Lenkijos ukrainiečių gynimo preteksto ir 2014 m. V. Putino įsiveržimo į Ukrainos teritoriją neva norint apginti rusakalbius Ukrainos gyventojus, akivaizdūs. Kiekvienas Rytų Europos gyventojas tai puikiai supranta. Baimė, apėmusi teritoriją nuo Lenkijos iki Estijos, susijusi su tuo, kad Vakarų valstybės nepakankamai gerai susipažinusios su šių šalių istorija.
Teksto autorius – buvęs Rafalio Lemkino ksenofobijos ir genocido problemų tyrimo instituto prie Bremeno universiteto atstovas spaudai Gunnaras Heinsohnas.