2004 m. EP rinkimuose „Tvarka ir teisingumas“ dalyvavo kitu pavadinimu – kaip Liberalų demokratų partija. Libdemai surinko 6,83 proc. balsų, o į EP iškeliavo Rolandas Pavilionis. 2009 m. rinkimai į EP buvo sėkmingesni. Dabartinį pavadinimą jau turėjusi partija pelnė 12,22 proc. rinkėjų simpatijas ir dvi kėdes europarlamente, kurias užėmė partijos lyderis Rolandas Paksas bei buvęs Vilniaus meras Juozas Imbrasas.

Šiuo metu partiniuose reitinguose „Tvarka ir teisingumas“ laikosi antroje vietoje, kas partijai žada neblogus šansus EP rinkimuose.

ISTORIJA

Partija ir jos lyderis R. Paksas – neatsiejami. Buvęs konservatorius R. Paksas didžiosios politikos žvaigžde tapo 1999 m., kai atsisakė premjero posto protestuodamas prieš didžiausios šalies įmonės „Mažeikių nafta“ pardavimą amerikiečių koncernui „Williams“.

Jau netrukus R. Paksas stojo vadovauti liberalų blokui, pelniusiam solidų balsų kiekį 2000 m. Seimo rinkimuose. Tai užtikrino dabartiniam „tvarkiečių“ lyderiui sugrįžimą į premjero kėdę. Tiesa, neilgam. Vadinamoji „naujosios politikos“ koalicija“ žlugo jau 2001 m., o R. Paksui ir liberalams buvo kuo toliau, tuo labiau ne pakeliui.

2002 m. R. Paksas su būriu bendražygių įkūrė dabartinę partiją. Tiesa, kitu pavadinimu – R. Pakso politinė jėga tada turėjo Liberalų demokratų partijos vardą. Naujosios partijos lyderio žvaigždė vis ryškėjo, o piką pasiekė jau 2003 m. Tada R. Paksas triumfavo prezidento rinkimuose – favoritu laikytas prieš tai penkerius metus šaliai vadovavęs Valdas Adamkus buvo priverstas pripažinti pralaimėjimą.

Bet į Lietuvos istoriją R. Paksas pirmiausiai įsirašė kaip pirmasis ir kol kas vienintelis apkaltos būdu nušalintas šalies prezidentas. Prie šio nušalinimo nemažai prisidėjo ir žmogus, kuris padėjo ir jo pergalei prezidento rinkimuose -  Jurijus Borisovas – R. Pakso kampanijos rėmėjas, sraigtasparnių verslo magnatas. Savo rėmėjui R. Paksas išimties tvarka suteikė Lietuvos pilietybę.

Kadangi R. Paksas buvo pripažintas šiurkščiai pažeidęs Konstituciją ir sulaužęs duotą priesaiką, jam uždrausta eiti bet kokias pareigas, kurios reikalauja priesaikos Lietuvos valstybei. Nuo tada „tvarkiečių“ lyderis nebegali būti renkamas nei prezidentu, nei Seimo nariu, nei meru ar savivaldybės tarybos nariu. Ministrai taip pat duoda priesaikas, taigi ir šis postas R. Paksui nepasiekiamas.

„Tvarkiečių“ lyderis dėl savo statuso pasiekė ne vieną pergalę. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kitos tarptautinės institucijos pasisakė, kad sankcijos R. Paksui per griežtos – esą apkalta neturėtų eliminuoti jo iš vidaus politikos iki gyvos galvos. Nors dabartinėje valdančiojoje koalicijoje „tvarkiečiai“ turėjo daugiau nei metus R. Paksui nepalankių įstatymų ištaisymui, tai vis dar neįvyko, o partijos lyderis registravosi pretendentu į kandidatus prezidento rinkimuose, neturėdamas šansų prasibrauti net iki parašų rinkimo stadijos.

Kitas lyderis „tvarkiečių“ gretose – dabartinis aplinkos ministras Valentinas Mazuronis. Jis partijos hierarchijoje seniai yra antras žmogus po R. Pakso, jis nešė partijos vėliavą 2009 m. prezidento rinkimuose. Antrąsyk kandidatuoti V. Mazuroniui nepavyko – tam kelią užkirto jau minėtas R. Pakso mėginimas tapti „tvarkiečių“ kandidatu nepaisant vis dar nepakeistų įstatymų.

2004 m. Seimo rinkimuose R. Pakso libdemai iškovojo 10 kėdžių Seime. Už partiją daugiamandatėje apygardoje balsavo 11,36 proc. rinkėjų – tai buvo ketvirtas rezultatas. 2008 m. rinkimuose rezultatas buvo kiek geresnis – 12,68 proc. rinkėjų parėmė „Tvarkos ir teisingumo“ partiją. Tačiau tiek 2004 m., tiek ketveriais metais vėliau R. Pakso partija liko už valdančiosios koalicijos borto.

Tik 2012 m., praėjus dešimtmečiui nuo partijos įkūrimo, ji priimta į Seimo valdančiųjų gretas, nors rezultatas rinkimuose buvo prasčiausias nuo partijos įkūrimo. Už „tvarkiečius“ 2012 m. balsavo 7,31 proc. rinkėjų. Pagal surinktus balsus juos aplenkė politinis naujadaras – „Drąsos kelio“ partija, daugiamandatėje apygardoje pelniusi beveik 8 proc. balsų. Tiesa, vienmandatėse „Drąsos kelias“ nepešė nieko, o „tvarkiečiai“ sugebėjo padidinti savo svorį Seime.

Rinkiminėse programose „Tvarka ir teisingumas“ daug dėmesio skiria pensininkams ir kitiems socialiai pažeidžiamiems visuomenės sluoksniams, tačiau politologai prie kairiųjų politinių jėgų „tvarkiečių“ nepriskiria. Laikomasi bene vieningos nuomonės, kad „Tvarka ir teisingumas“ pagal elektoratą ir ideologiją artimiausia Darbo partijai. 2013 m. netgi buvo pradėtas partijų jungimosi procesas, tačiau jis taip ir neįvyko. „Tvarkiečiai“ liko „tvarkiečiais“, o „darbiečiai“ susijungė su nykštukine Leiboristų partija, sukurdami naują juridinį asmenį, kuriam teismas nutarė netaikyti baudžiamosios atsakomybės juodosios buhalterijos byloje. Tiesa, „tvarkiečiai“ patyrė nuostolių – protestuodamas prieš jungtuves, jų frakciją Seime ir partiją paliko parlamentaras, buvęs Raseinių meras Remigijus Ačas, netrukus tapęs krepšininko Jono Valančiūno uošviu.

Be R. Pakso ir V. Mazuronio, „tvarkiečių“ gretose galima išskirti ir dar kelias spalvingas asmenybes. Petras Gražulis garsėja savo žygiais prieš homoseksualus, panašiais demaršais savu laiku pasižymėjo ir dabartis R. Pakso kolega EP J. Imbrasas. O visai neseniai dėmesio centre atsidūrė Remigijus ŽemaitaitisSeimo narys sukėlė diskusijų audrą savo pasisakymais apie situaciją Ukrainoje ir „referendumą“ Kryme.

KANDIDATŲ SĄRAŠAS:

1. Rolandas Paksas
2. Juozas Imbrasas
3. Valentinas Mazuronis
4. Aušra Ručienė
5. Artūras Razbadauskas
6. Remigijus Žemaitaitis
7. Vytautas Kamblevičius
8. Virginijus Komskis
9. Petras Gražulis
10. Andrius Mazuronis
11. Aldona Ona Radčenko
12. Ruzanna Katinienė
13. Vincas Plikaitis
14. Kęstutis Bartkevičius
15. Daiva Matonienė
16. Kęstutis Gudelevičius
17. Vytautas Vasilenko
18. Vaidas Bakas
19. Jolita Vaickienė
20. Rima Petruškienė
21. Algimantas Juocevičius
22. Donatas Mizaras