- Kokį save prisimenate paauglystėje?
- Mane tėvai labai griežtai auklėjo, gal todėl didelių šunybių nekrėsdavau. Kita vertus, iki šiol negaliu tėvams atleisti už griežtą auklėjimą. Iš šokių visada liepdavo grįžti lygiai dešimtą, o kaip aš galiu grįžti dešimtą, jei šokiai tik vienuoliktą baigiasi. Be to paauglystėje nerūkiau, kai tuo tarpu visi aplinkui rūkė. Užtat dabar viskas atvirkščiai – aš rūkau labai daug, o visi kiti metė. Mokykloje vadovavau estradiniam ansambliui, esu tapęs laureatu keliuose literatų konkursuose. Buvau nedidelė mokyklos įžymybė.
- Kuo svajojote būti vaikystėje?
- Apie žurnalisto karjerą niekada negalvojau. Tada ši profesija tiesiog nebuvo prestižinė. Žurnalistais tapdavo tie, kurie netapdavo rašytojais. Sekėsi lietuvių kalba, gal todėl norėjau būti rašytoju. Tais laikais jei parašydavai knygą, gaudavai žigulį, o dabar atvirkščiai – jei parduosi žigulį, gal ir galėsi išleisti knygą. Dar turėjau tokią slaptą svajonę būti mokytoju. Tačiau tada atrodė, kad tai moteriška profesija. Kai prieš ketverius metus mane pakvietė dirbti universitete, jaučiausi kaip laimėjęs aukso puodą. Galbūt aš išleidžiu daugiau pinigų gerdamas arbatą su studentais nei uždirbu dirbdamas šį darbą, tačiau darau tai, ką noriu daryti.
- Kaip sutardavote su mokytojais?
- Mane mylėjo lietuvių kalbos mokytoja. Algebros mokytoja sakydavo, kad savo pinigų nemokėsiu suskaičiuoti. Visada už savo suolo draugą rašydavau rašinėlius, o jis už mane algebrą spręsdavo. Kartą esu įžeidęs darbų mokytoją. Jis manęs klausia, kas iš manęs išeis, o aš jam atsakau, kad tikrai ne darbų mokytojas. Vaikystėje buvau knygų rijikas, todėl išmokau valdyti žodį, o tai labai svarbu žurnalistikoje. Norėčiau dirbti kompiuteriu taip gerai, kaip daugelis dešimtmečių, tačiau knygų skaitymas lavina mintį, o kompiuteris to nedaro. Keista, bet mėgau skaityti eilėraščius, nors pats jų rašyti niekada nebandžiau. Manau, mokykloje reikia uždrausti skaityti kokią nors knygą, tada visi moksleiviai ją būtinai perskaitys. Jaučiasi jaunas
- Daugelis jus vadina žurnalistikos tėvu. Kas tuomet yra žurnalistikos motina?
- Nežinau, kas taip gali sakyti. Šiame posakyje yra tik dalis tiesos – aš padedu jauniesiems kolegoms, nebijau konkurencijos. Gerai, kad žurnalistikos seneliu niekas nevadina. Tikriausiai motina turėtų būti tokia pat sena kaip ir aš, tačiau negaliu tiksliai įvardinti. Galbūt tai galėtų būti E.Mildažytė. Visi jos visko prašo, o ji visiems padeda, tačiau to nesimato televizijos ekrane. Man tai daro įspūdį.
- Kaip manote, kodėl visuomenėje susiformavusi neigiama nuomonė apie žiniasklaidą?
- Žiniasklaida moko gyventi. Manau, taip netūrėtų būti. Nors kiti dėstytojai su manimi ir nesutinka, tačiau aš manau, kad žiniasklaida turi būti pramoga. Jei žmogus pažiūri laidą ir po to neatsimena, ką rodė laidos metu, vadinasi jis atsipalaidavo, o tai yra gerai. Kita vertus, aš nemėgstu kvailų laidų, kur juokiamasi iš to, kad žmogus važiuodamas su dviračiu kur nors atsitrenkė. Tačiau jeigu žiūrovams to reikia, tegul rodo.
- Ar jūsų manymu, televizija rodo per daug smurto?
- Kartu ir smerkiu ir pateisinu tuos kraujus. Jeigu žiūrovas nori mėšlo, jis tą ir gauna. Tačiau geras išradimas yra televizija – ją visada gali išjungti. Tai ir verčia žurnalistus kovoti, tarsi laikyti žiūrovus už virvutės. Turiu slaptą schemą, kaip pritraukti skaitytoją: straipsnio pavadinimas turi priversti perskaityti pirmą sakinį, pirmas sakinys – antrą, o antras – trečią. Manęs mano studentai klausia, kodėl savo laidose aš pasakau, kad reportažo septintą minutę pasakysiu tą ir tą, bet nieko taip ir nepasakau. Tačiau jei žiūrovas išlaukė tos septintos minutės, vadinasi, aš pasiekiau savo tikslą.
- Koks yra geras žurnalistas?
- Žurnalistas dar turi būti ir geras žmogus. Kita vertus, žurnalistika nedaroma baltomis pirštinėmis. Vardan tiesos kartais reikia ir pameluoti. Tačiau už kiekvieną darbą atpildas ateis. Kartais reikia nudegti, visur pabūti, viską išbandyti. Aš taip pat stengiuosi viską išbandyti. Tiesa, žolytės nesu rūkęs, bet kartą buvau parsivežęs. Septynis metus laikiau degtukų dėžutėje, bet taip ir neišdrįsau pabandyti, vieną dieną nuleidau į unitazą. Bet aš dar nesu apkerpėjęs, jaučiuosi jaunas, bendrauju su jaunimu, žinau, kaip atrodo šiuolaikinis baras, todėl, manau, kad kada nors būtinai pabandysiu ir žolytės.
Gyveno narve
- Ar populiarumas nevargina?
- Vargina, tačiau laikui bėgant prie visko pripranti. Dėmesys labiau erzina mano aplinkinius. Ponia Vaitiekūnienė kartais vengia su manimi praeiti gatve, nes praeiviams būtinai reikia pažiūrėti, ką Vaitiekūnas daro, kur eina, ką perka. Vieną vasarą Palangoje pirkau tokią pigią dešrą (ją labai mėgau), o prie manęs priėjo moteriškė ir paklausė, ar tą dešrą šuniukui perku. Taip taip, sakau, šuniukui. Aš kartais mėgstu į kokią „snarglinę“ užeit – pasiklausau, ką žmonės kalba, o aplinkiniai iškarto klausia, ką čia Vaitiekūnas gali veikti. O aš vienodai galiu ir su girtuokliu, ir su premjeru kalbėti. Man smagu, kai manęs nepažįsta, todėl visada gerai jaučiuosi svetimoje šalyje. Kita vertus aš niekada nesislepiu, visi žino, ką darau.
- Kokių gandų teko apie save girdėti?
- Kad, pavyzdžiui, esu labai turtingas. Gerai būtų, kad tai būtų tiesa. Dar esu girdėjęs, kad esu E. Mildažytės meilužis. Kartais užsuku į kazino. Ten yra saugoma aikštelė, todėl kartasi joje per naktį palieku savo mašiną, tai teko girdėti, kad nuolat ir per naktis sėdžiu kazino.
- Kaip kilo mintis surengti akciją zoologijos sode?
- Priklausau gyvūnų globos draugijai. Tai nėra žaliųjų judėjimas, žaliųjų judėjimas yra politika, o ji man svetima. Taigi kažkur prieš dešimt metų sugalvojau pagyventi narve ir rinkti pinigus gyvūnams. Taip ir padariau, tada surinkome nemažai pinigų. Jau netrukus, gegužės mėnesį šią akciją pakartosiu. Bandysiu kviesti žymius žmones prisidėti prie akcijos. Manau, jie neatsisakys. Tikiuosi surinkti kokius penkis tūkstančius litų. Prie akcijos gali prisidėti ir norintys moksleiviai.