Pora po 12 valandų skrydžio iš Briuselio oro uosto nusileido Vytauto Kernagio daugybę kartų apdainuotame Montego Bay ir leidosi į įspūdžių ir netikėtumų kupinas atostogas. Nebūtina būti pasaulio lietuviu ir gyventi kitame pasaulio krašte – tokiu gali jaustis ir tik kartkartėmis įkvėpdamas kitos šalies oro. Apie įspūdžius „Tiesa“ kalbėjosi su Ugne.
– Koks buvo pirmasis įspūdis patekus į salą?
– Pirmiausia – karšta. Iškeliavome vasario viduryje, kai Lietuvoje dar spaudė šaltukas. Nors vasaris Jamaikoje – pats šalčiausias mėnuo, čia mūsų kelionės dienomis termometro stulpelis pakildavo iki 30–33 laipsnių karščio. Tiek mums pakako, be to, džiugino ir tai, kad šį mėnesį Jamaikoje mažiausiai lyja. Antra, gaivu. Drėgnas oras kvepia gėlėmis, žaluma, vaisiais – lengva kvėpuoti. Trečia, labai gražu. Ryškios gėlės, aukšti medžiai, kurie pas mus, Lietuvoje, auginami vazonuose ir vadinami kambarinėmis gėlėmis, ryškios megztos kepurės, spalvoti drabužiai, turkio spalvos jūra. Ketvirta, triukšminga. Montego Bay oro uostas buvo pilnut pilnutėlis – daugybė turistų. Vėliau gulėdami pajūryje stebėjome besileidžiančius lėktuvus – nutūpdavo kas pora minučių. Daugiausiai turistų iš Jungtinių Amerikos Valstijų – jiems čia arti, pigu, gražu.
– Turėjote kelionės planą?
– Sala nėra didelė – du trečdaliai Lietuvos, todėl norėjome kuo daugiau pamatyti. Manėme, kad vienuolikos dienų tam pakaks, tačiau jau po keleto dienų supratome klydę, mat norintieji ją apkeliauti ir bent šiek tiek perprasti vietinių būdą čia apsistoja mažiausiai mėnesiui. Dar būdami Lietuvoje pasidomėjome, ką vertėtų pamatyti, ko saugotis, kur pabūti, o kur geriau neužsibūti, tačiau detalaus plano nė nenorėjome susirašyti – kuo daugiau įspūdžių, tuo geriau. Viena, ką padarėme, tai iš anksto nusižiūrėjome ir užsisakėme nakvynės vietas skirtinguose miestuose, kad per ilgai neužsibūtume viename taške.
– Paminėjai, kad reikia laiko perprasti vietinių būdą. Koks jis?
– Niekur kitur nemačiau tokių atsipalaidavusių žmonių. Jie šypsosi, dainuoja gatvėse, regis, skamba visur – automobiliuose, baruose, parduotuvėse, gatvėse, kiemuose, namuose. Yra išsilavinusių, atsakingus darbus dirbančių, tačiau daugelis mieliau renkasi tinginiavimo amatą.
Norint išgyventi, dirbti daug ir nereikia. Pavalgyti gali nuo medžių prisiskynęs saldžių prinokusių vaisių, miegoti – po atviru dangumi, nes ištisus metus karšta. Iš pirmo žvilgsnio, nerūpestingas gyvenimas, tačiau vis dėlto čia skurdas gan akivaizdus, o daugiausiai pelno šaliai atneša turizmas. Jei tu esi baltaodis, vadinasi, esi turistas, o jei esi turistas, vadinasi, turi pinigų, o tai – priežastis tave užkalbinti. Eini gatve, o tau iš visų pusių šaukia: „Gal esi alkanas?“, „Gal nori ką nors nusipirkti?“ Bet žmonės „nepiktybiniai“ – pasakai „ne, ačiū, nenoriu“, sulauki „ok, mon, no problem“ ir eini toliau.
Vis tiek kas nors susigundys ir pas juos užsuks. Sunkiau buvo su tais, kurie priėję pokalbį pradėdavo nuo prisistatymo, o tada klausdavo mūsų vardų ir šalies, iš kurios atvykome, pavadinimo. Tada lyg tarp kitko pasitikslindavo, ar čia lankomės pirmą kartą, ir imdavo įkyriai siūlyti savo paslaugas – dažniausiai gido.
Jei sutikdavome tą patį žmogų vėliau, jis iš toli rėkdavo klausdamas, ar jau norime keliauti su juo. Išvilios pinigų – džiaugsis, o kai jau atlieka paslaugą, neduoti negali. Paslauga gali būti bet kas – paklausei kelio – už rankos mostelėjimą tinkama linkme bent penkių dolerių paprašys, nufotografavai – lauk prašymo atsiskaityti, įsėdai į taksi – vien dėl savo baltos odos spalvos mokėsi bent dešimt kartų brangiau nei vietinis. Tik įpusėjus kelionei išmokome atsakyti, pasiderėti.
– Kas labiausiai nustebino?
– Užtrukčiau pasakodama viską. Paminėsiu tik kelis man įstrigusius keistumus. Niekada anksčiau nebuvau ragavusi vaisiaus, kuris vadinasi „ackee“. Jamaikos gyventojai juo didžiuodamiesi sako, kad šis auga tik pas juos. Išvirtas vaisius tiek vizualiai, tiek skoniu primena keptą kiaušinį. Tiesa, ypatinga kulinarija Jamaika nepasižymi. Tačiau kone kas 20 metrų pagrindinėse miesto gatvėse galima užsisakyti „Jerk chicken“ – vištienos, keptos metalinėje bačkoje. Ji, aštriuose prieskoniuose gerai išmarinuota, kepdama apskrunda ir išsirūko. Skanu. Atsigaivinti keliaujant visada galima šviežiais vaisiais, sultimis, ypač šviežiais kokosais. Vos panorėjus, meistriškai nupjaunama šviežio vaisiaus viršūnė ir įdedamas šiaudelis – keliauji ir siurbčioji. Kai saldus kokoso pienas baigiasi, bet kurio vaisių pardavėjo paprašai, kad riešutą perpjautų per pusę – tuomet jau gali šaukštu išskobti į želę panašų baltą gardumyną.
Vienintelė viešoji transporto priemonė Jamaikos miestų gatvėse – taksi. Jų čia daugiau nei reikia, ir zuja visi kaip pamišę. Jei įlipai, tai nereiškia, kad keliausi vienas – veš tiek, kiek tilps norinčių. Keliaudavome, pavyzdžiui, septyni suaugusieji ir vaikas. Kelių ženklų beveik nematyti, šviesoforai – tik didmiesčiuose. Keliai siauri, vingiuoti – prieš posūkį ar lenkdamas apie save norėdamas pranešti vairuotojas tiesiog kelis kartus spustelėdavo garso signalą. Iš miesto į miestą kursuoja turistams (dideli, su kondicionieriais) arba vietiniams (maži, pravirais langais) skirti autobusai. Keliavome ir vienais, ir kitais. Turistiniame gavome po vandens buteliuką, turėjome savo vietą, na, o dvylikos vietų vietiniame apie atskiras vietas nė nesvajojome – keliavome dvidešimt trys žmonės. Juokinga tai, kad didysis autobusas užgeso nesugebėjęs įkopti į kalną, turėjome laukti pagalbos, o vietinis lengvai pasiekė tikslą.
Jamaikoje antra valdžia – mafija. Ne kartą sulaukėme vietinių patarimų, kur geriau iš viso neiti, kur tyko turistams visiškai nenaudinga tvarka: „Nevažiuokite į Kingstoną – nušaus.“ Manau, kad dėl to turistų gatvėse – labai mažai. Jie nuo viešbučio iki lankytino objekto ar dažnai mokamo saugaus paplūdimio keliauja taksi. O mes keliavome visur, kur akys mato, todėl užsibuvę kelias dienas tame pačiame mieste vietinių jau buvome vadinami „tais, kurie vaikšto“. Tiesa, po tų kelių dienų daug kas apie mus žinojo ne tik tai. Jei vienam pasakai, iš kur tu, kur apsistojai, tai žinos ir kiti. Vienas prisistatė mūsų viešbučio sodininku, įgavęs pasitikėjimą lydėjo iki autobusų stoties, tačiau nespėję nukakti susidūrėme su policija – iš jos ir sužinojome, kad mūsų palydovas išties niekur nedirba.
Nors marihuana Jamaikoje nėra legali, rūkoma visur. Vien per pirmos dienos pirmą valandą sulaukėme 13-os pasiūlymų jos nusipirkti. Vėliau tiesiog nebeskaičiavau.
Šalis nėra labai tvarkinga. Išgėrus gėrimą butelį numesti ten, kur stovi – visiškai negėdinga.
Neturtingųjų namai – lūšnos. Jų sienos dažnai iš šiferio lakštų, stogas – kaip kas sugalvoja. 15 kvadratinių metrų plote telpa visa, pavyzdžiui, penkių asmenų šeimyna.
Jamaikos gyventojai labai myli savo kraštą, juo didžiuojasi. Namus dažyti vėliavos spalvomis, puoštis iš vėliavėlių sudėliotais papuošalais, drabužiais – čia norma.
– Kokiose žymiose šalies vietose lankėtės?
– Negrilyje vaikštinėjome po ilgiausią baltąjį paplūdimį, Kingstone lankėmės Bob Marley muziejuje, įsikūrusiame name, kuriame jis gyveno tuomet, kai išgarsėjo. Ocho Rios mieste kopėme įžymiojo krioklio terasomis iki jo viršaus, ten sutikome daugiausiai turistų. Gaila, kad neužteko laiko įkopti į kalnus, kad nepamatėme kavos plantacijų. Pasilikome kitam kartui.