Europa prasideda Rygoje ar Suvalkuose?
20 a. pradžioje telefoninio pokalbio minutė tarp JAV ir Europos kainavo 300 dolerių, praėjusio amžiaus pabaigoje – 3 dolerius, dabartinis interneto ryšys dar pigesnis. Atrodytų, pigu, patogu, bet ar vien to užtenka? Gal ir vartojimas be problemų gali naikinti kultūrinius skirtumus tarp Rytų ir Vakarų?
– Į šį klausimą neįmanoma atsakyti vienareikšmiškai. Komunikacijų ir kontaktų plėtra gali sumažinti arba net visai ištrinti kultūrinius skirtumus, ypač jei viena iš kultūrų kitos atžvilgiu atrodo prestižiška, ir jei kontaktai tęsiasi pakankamai ilgai – bent keletą generacijų. Dėl šių priežasčių per keletą šimtmečių sulenkėjo iš esmės visa Lietuvos aristokratija, o vėliau ir nemaža dalis Pietryčių Lietuvos gyventojų miestiečių. Sovietmečiu vyko (ir iki šiol tęsiasi) ne tokių išsilavinusių sluoksnių kultūrinė rusifikacija.
Intensyvi urbanizacija Lietuvoje prasidėjo labai vėlai – šeštajame–septintajame dešimtmetyje, ir persikėlę į miestus, vakarykščiai kaimiečiai mokėsi urbanistinės kultūros iš rusų proletariato – rusų inteligentijos atstovų mūsų miestuose buvo labai nedaug, gal keli šimtai. Rezultatas apverktinas – esame ES piliečiai, tačiau kartu – pati neeuropietiškiasia tauta. Dėl žiniasklaidos, ypač televizijos, net po keliolikos nepriklausomybės metų masinės kultūros vartojimo požiūriu mes liekame Rusijos provincija, o kultūrinė riba tarp Rytų (t. y., rytų slavų) ir Vidurio Europos sutampa su Lietuvos pietine ir šiaurine sienomis. Vaizdžiau tariant, Europa prasideda Suvalkuose arba Rygoje.
Kontaktų plėtra daugeliu atvejų duoda prieštaringą rezultatą: daugiau sužinoję apie kitas tautas, kultūras, aiškiau suvokiame kultūrinius skirtumus. Prieš keliolika metų dauguma lietuvių svajojo apie „sugrįžimą“ į Europą, tačiau labai greitai išsiaiškino, kad su ta Europa vidutinis lietuvis turi nedaug bendra. Todėl savo laisva valia įsijungė „Russkoje radio“, „Svoboda“, Rusijos TV kanalus ar rusiškai įgarsintas „Discovery“, „Animal Planet“ ir kitas Vakarų televizijos programas.
Dar ryškesnis to prieštaringumo pavyzdys būtų musulmonų pasaulis, dėl satelitinės televizijos ir Hollywoodo padaręs išvadą, kad Vakarai – tai kažkokia šėtono karalystė, kur žmonėms rūpi tik pinigai, seksas, pornografija, vynas. Taip mano ne vien Irano ajatolos ar Bin Ladeno gerbėjai, bet dauguma musulmonų, kuriems jų tikyba yra nepalyginamai svarbesnis dalykas negu krikščionims. Globaliniu mastu kultūrinė standartizacija vyksta daugiausia prekių ir paslaugų sferose: svarbu, kad verslininkai suvoktų bendras žaidimo taisykles – galėtų lengvai orientuotis oro uostuose, viešbučiuose, turistiniuose maršrutuose. Verslo reikalais dabar galima apkeliauti visą pasaulį ir nepastebėti kultūrinių skirtumų.
Savaitgalį vaikštant po Dublino centrą susidaro įspūdis, jog patys airiai savo sostinėje yra tapę vos ne mažuma, užtat minioje – labai daug žmonių iš Vidurio ir Tolimųjų Rytų, Afrikos. Kiek tas paskui gerą algą į Europą atkakęs bengalas, Šri Lankos gyventojas ar tunisietis pajėgus ir ar nori integruotis į airišką, švedišką ar olandišką gyvenimą?
– Kiekvienas apibendrinimas neišvengiamai supaprastina tikrovę, kuri visada sudėtingesnė. Išsivysčiusiose šalyse vis labiau įsigali teigiamas požiūris į įvairovę, atsisakoma tautinės valstybės modelio, kurį atkakliai siekia įgyvendinti Lietuva ir mūsų kaimynai latviai bei estai. JAV, Kanada, Australija, dar anksčiau – Šveicarija, Belgija, Indija, yra pasiskelbusios multikultūrinėmis visuomenėmis.
Įvairovės didėjimo padariniai taip pat nevienareikšmiai. Imigrantai, daugiausia atvykę dėl ekonominių priežasčių, bent jau netiesiogiai – per multikultūrizmo politiką – yra skatinami išsaugoti savo identitetą, papročius, kuria uždaras bendruomenes, statosi šventyklas ir t. t. Jie siekia ne tik turėti visas pilietines teises, bet ir išsaugoti savo išskirtinumą.
Didėjant imigrantų skaičiui, tautinės valstybės netenka savo specifinių kultūrinių bruožų ir ypatybių: Vokietija tampa ne tokia vokiška, Prancūzija – ne tokia prancūziška ir t. t. Tai savo ruožtu sukelią skirtingą vietinių žmonių reakciją: vieni tampa pakantesni migrantams, susibičiuliauja su jais, bendrauja darbe. Beje, politika skatina toleranciją.
Kiti, ypač prasčiau gyvenantys, neturintys darbo, taip pat populistiniai politiniai lyderiai įsitikinę, kad migrantai kelia realią grėsmę tautinei kultūrai ar net tautos išlikimui, jeigu ji ateityje taps mažuma savo valstybėje. Tačiau visi specialistai ir blaiviai mąstantys piliečiai suvokia, kad be imigrantų išsivysčiusios šalys neapsieis. Pokario gimstamumo bumo generacija jau artėja prie pensinio amžiaus ribos, gyventojai sensta. Visiškai realu, kad netolimoje ateityje vienam dirbančiam žmogui teks vienas pensininkas. Todėl darbo jėgos injekcija tampa būtinybe ir išspręsti šią problemą galima tik pasitelkus besivystančias Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos šalis.
Afrikiečiai ar kinai – mums dar egzotika
Kinija ir Indija – per milijardą gyventojų turinčios valstybės, audringai vystomas abiejų šalių ūkis. Visi jau šneka apie greitai augančią Kinijos politinę galią. Šimtmečius pasaulines madas diktavę Vakarai ilgainiui gali netekti savo įtakos. Ar Europai, taip pat ir lietuviams, negresia kultūrinis šokas?
– Rytų kultūra nuo seno darė įtaką Vakarams. Iš Rytų atėjo kompasas, skaitmenys (iš Indijos per arabus), šachmatai, šilkas, porcelianas, parakas, raketos, arbata, dabar populiarūs tampa kovų menai, meditacijos praktika, muzika. 19 a. romantizmo laikotarpiu Rytų kultūromis žavėjosi Hugo, Goethe, Schopenhaueris, Saint–Saensas, Verdis ir daugelis kitų. Masinė kultūra, suprantama, skiriasi, tačiau vertėtų atkreipti dėmesį į jos gerąsias savybes: Vidurio Rytų musulmonų šalyse nėra alkoholizmo ir AIDS problemų, išskyrus terorizmo atvejus, labai žemas nusikalstamumo lygis. Dubajuje arba Teherane naktį kur kas saugiau negu Vilniuje ar Kaune...
Mes, lietuviai, kultūrinį šoką jau išgyvename – susidūrę su Vakarų kultūra. Tai patvirtina gili identiteto krizė: didelė dalis jaunosios kartos, užaugusios jau nepriklausomybės sąlygomis, nesijaučia europiečiais, turi ryškų nepilnavertiškumo kompleksą. Agresyvus, net chamiškas elgesys tapo norma (taip pat televizijoje) ir bene būdingiausia nacionaline savybe, išskiriančia lietuvius iš kitų Europos tautų. Lenkijoje ar Baltarusijoje, nekalbant jau apie Vakarų Europos šalis, galima jaustis kur kas saugiau.
Net ir su sostinės Vilniaus ambicijomis Lietuva atrodo kaip ramus, sodietiškas užutėkis. Bet, tikėtina, praturtėsime, ir gal netrukus pas mus plūstels imigrantai. Ar esame tam pasiruošę? O gal turėtume gintis, neįsileisti?
– Būtinai plūstelės, nors daugiausia – pravažiuodami, tranzitu. ES formuojama bendroji imigracinė politika, tačiau kol kas jos įgyvendinti nepavyksta. Natūralizacijos įstatymai Vokietijoje, Prancūzijoje ar Italijoje – labai skirtingi.
Mes dar nesame pasiruošę imigrantų iš Rytų srautui, tačiau tai dar nėra aktuali problema: vienas kitas afrikietis ar kinas mums egzotika, o didėjantį darbo jėgos poreikį apžvelgiamoje ateityje patenkins pakankamai kvalifikuoti ir kultūriniu atžvilgiu artimi baltarusiai ir ukrainiečiai.
Kalbino Arūnas Spraunius