Vien internete popiežiaus mirtis paminėta 4,4 mil. kartų, o per visus kalendorinius 2004–2005 metus jis buvo prisimintas tik 1,5 mil. karto ir apie jį parašyti 28 tūkst. straipsnių.
Tokia fenomenali statistika rodo asociacijas, kurias žmonijai sukėlė popiežiaus mirtis. Dažniausiai jo vardas siejamas su žodžiu istorinis. Šis epitetas buvo minimas 2 mil. kartų. Toliau yra konservatyvus, ir pagaliau mylimas. Įvykus tokiam visuomeninės sąmonės lūžiui, norisi apžvelgti padėtį Lietuvoje ir jos žmones. Norisi palyginti žmonių reakciją ir jausmų reiškimą bei jų intensyvumą gimtinėje ir užsienyje. Kaip reagavo tauta? Į akis krito tiek pasaulietinės valdžios, tiek bažnytinės hierarchijos pavėluota reakcija į įvykius, kuriuos visas pasaulis jau kadai stebėjo.
Gedulas Lietuvoje paskelbtas gana vėlai. O elementarios užuojautos ir reakcijos neadekvatumas užkliuvo atidesniam įvykių stebėtojui. Štai Vilniaus arkikatedros klebonas Ričardas Doveika sakė, kad vakarinių maldų metu dvasininkai ragino žmones budėti kartu ir melstis už Joną Paulių II per naktį, tačiau tikintieji traukė namo. „Mane sukrėtė mūsų šalies televizijos. Kai viso pasaulio kanalai nuolat pasakojo apie popiežiaus būklę ir pranešė vis kritiškesnes žinias iš Vatikano, mūsų valstybinėje televizijoje bei komerciniuose kanaluose – absoliutus štilis. Vėliau buvo dar blogiau“, – sakė R. Doveika.
Ir tai vyko valstybėje, kurios beveik 80 proc. gyventojų per paskutinį gyventojų surašymą deklaravo esą katalikai. Sakoma: Lietuva – Marijos Žemė, katalikybės bastionas Rytuose. Panašūs samprotavimai girdimi ne tik Vatikano radijo laidose. Suprantama, sekuliarizacijos procesai toli pažengė ir Lietuvoje. Katalikų bažnyčios institucijų silpnumas ir autoriteto nebuvimas vargiai paaiškina tokį abejingumą ir paviršutiniškumą, ne vieno pastebėtą tomis lemiamomis dieniomis Visai kitokia padėtis, kad ir kaimyninėje Lenkijoje, kur dažnai matai besižegnojantį žmogų autobusui važiuojant pro bažnyčią, ar būrius žmonių, klūpančių ant šaligatvių, kur prie bažnyčių ant didžiulių ekranų rodomi vaizdai iš Vatikano paskutinėmis Jono Paulio II gyvenimo valandomis.
Galima suabejoti – gal Lietuva ne toks katalikiškas kraštas, kaip mus visus verčia manyti švietimo sistema ir vangi valstybės propaganda? Vargu ar galėtume sutikti su arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus teigimu, kad lietuviai yra santūrūs, todėl ir gedi rimtyje, susikaupę, užsisklendę: „Savo meile popiežiui ir nuoširdžiu liūdesiu mes nė kiek nesiskyrėme nuo viso katalikiškojo pasaulio. Faktas – esame santūresni. Kai gedime – nedejuojame, ašarų neliejame. Skausmą laikome viduje“. Juk ne vienas save vadinantis kataliku neskiria Senojo ir Naujojo Testamento, ką jau kalbėti apie subtilesnius teologijos ar moralės klausimus. Ar tik netapo katalikybė Lietuvoje parodomąja gyvenimo puse, o lietuviai tebėra pagonys su krikščionybės sukurtomis naujomis tradicijomis, kurių dauguma nesugebėjo įsisąmoninti ir jomis gyventi – tik mechaniškai sekti. O būtent tai daugumai ir neleidžia suvokti įvykių dramatizmo.
Moralinė visuomenės būklė irgi pašlijusi ir labai nesiderina su Jono Pauliaus II asmenybe. Jis, pasak dr. Pauliaus Subačiaus, pats buvo integralumo pavyzdys, kai žmogus ne tik galvoja ir kalba, bet ir gyvena tuo, ką kalba. O tai daug sunkiau, negu tik šnekėti. Gal todėl į jo mirtis taip buvo reaguojama Lietuvoje? Dabartinės pereinamojo laikotarpio moralinės problemos ir iššūkiai gali priminti visuomenės būklę po baudžiavos panaikinimo Lietuvoje 1861 m. Šiame kontekste svarbių paralelių iškiltų skaitant žemaičių vyskupo Mečislovo Paliulionio apaštalinį laišką, parašytą 1883 m. kovo 15 d. Jis įdomus net tik kaip istorinis šaltinis, bet ir atskleidžiantis to meto visuomenės būklę, kurioje galime rasti paralelių šiems laikams. Pateikiu mažą laiško fragmentą:
Daug yra griekų ir piktybių, kuriomis paplūdusi mūsų vyskupystė, o didžiausios yra tos: išsiplatinusi visur neteisybė ir tas baisus geidimas svetimo gero – ar tai žemės, ar tai miško, ar tai kito turto nuo ponų, giminaičių, savo kaimynų. Iš to atsiranda tokios nelaimės: stoja brolis prieš brolį, vaikai prieš tėvus, kaimynas prieš kaimynus, ūkininkai prieš ponus, labai tankiai vienas kita apgaudinėja, plėšia nuo anų pinigus, pasėja rūstybę, kerštą, neteisingą priesaiką, ardo ir gali išnaikinti meilę artimui, ženklą krikščioniško vardo. Neteisinga godulystė pajudinta pas gimdytojus bjauri rodo paveikslą mūsų vyskupystės; rodo jog sūnūs vienos žemės, išpažintojai vieną Dievą, ir sąnariai vienos Bažnyčios, vienas prieš kitą girgždin dantis ir norėtų vienas kitą praryti ar sudraskyti... Ar tai tikrai ne pagoniškas elgimas? Ar iš tokių darbų gal pažinti išpažintojus Šventą mokslą Jėzaus Kristaus.
Kokią išeitį vyskupas siūlo? Išeitis paprasta ir ja turėtų naudotis kiekvienas save siejantis su krikščionybe:
Todėl norint idant šventa viera ir dievobaimingas elgimasis vėlei sužibėtų mūsų vyskupijoje, reikia būtinai atsikelti, prabusti iš miego ir tvirtai spirtis prieš nedorybes, reik savo širdy ir valioj pajudinti užmigusią vierą ir tikėti Dievą. Savo vaikus mokykit vieros ir pratinkit prie gerų darbų. Elkimės taip, kad ir mes stotumės po dešinei Dievo dangiškojo...
Tada Žemaičių vyskupas nebuvo praradęs vilties matyti geresnius ir labiau atjaučiančius žmones. Nepraraskime vilties ir mes dabar.