Situacija buvo pernelyg dramatizuojama. Žinoma, pagarbos reiškimas neišvengiamai turi savo išorinių požymių, tačiau kur kas svarbesni yra vidiniai dalykai, gyvas, nuoširdus jausmas. Esu įsitikinusi, kad žiniasklaidoje pasirodę tvirtinimai, jog popiežiaus Jono Pauliaus II–ojo mirties vakarą Lietuvos bažnyčios buvo pustuštės, lietuviai popiežiui neparodė deramos pagarbos, o pirmieji Lietuvoje užuojautą kunigams išreiškė užsieniečiai ir kita – dar visai nerodo, kad mes buvome abejingi šv. Tėvo likimui. Išoriniais dalykais ir skaičiais ne visada įmanoma įvertinti tikrąją padėtį.
Jeigu paskaičiuotumėm, kiek Lietuvos žmonių sėdėjo tą vakarą prie televizoriaus, kartu su popiežiumi išgyvendami paskutines jo žemiškojo gyvenimo valandas, tai vaizdas susidarytų visai kitoks. Pavyzdžiui, aš tą atmintiną vakarą lankiausi pas savo artimuosius. Visa šeima negalėjo atsitraukti nuo televizoriaus. Sulaikę kvapą laukėme pranešimų apie popiežiaus sveikatą, o kai tik buvo pranešta, jog popiežius mirė, iškart uždegėme iš anksto paruoštą žvakutę. Esu įsitikinusi, kad panašiai Lietuvoje elgėsi tikrai nemažai žmonių. Beje, vėliau į savo mobilųjį telefoną gavau SMS žinutę, kuria buvo raginama pastatyti degančią žvakutę ant palangės...
Jonas Paulius II buvo ne tik ilgametis Katalikų bažnyčios vadovas, bet ir neabejotinai charizmatiška asmenybė. Būtent žmogiškosios pontifiko savybės daugeliui, netgi esantiems toli nuo Bažnyčios, darė didžiulį įspūdį. O koks šio popiežiaus asmenybės bruožas Jums buvo patraukliausias?
Matyt, turėčiau sutikti su Gintaru Beresnevičiumi, tvirtinusiu, jog, ko gero, patraukliausias šio popiežiaus bruožas yra jo didžiulė drąsa būti savimi, tas jo sugebėjimas likti ištikimam pačiam sau. Į mano vertinimą įsipina ir asmeniški dalykai: esu Holokausto ir Gulago laikų vaikas, todėl man vienas iš baisiausių dalykų gyvenime yra išdavystė. Dar ir dabar, žvelgiant į nepažįstamą žmogų, pirmoji mintis, kuri mane stačiai persmelkia – ar jis išduos, ar ne. O išdavystės antipodas yra būtent ištikimybė – savo idealams, sau, artimiesiems. Todėl man ir yra labai artimi žmonės, turintys tokį asmenybės bruožą.
Gal ir nederėtų šv. Tėvo palydėjimo dieną kritiškai vertinti jo bažnytinės veiklos, tačiau apie ją buvo atsiliepiama ganėtinai prieštaringai. Matyt, reikėtų skirti žmogų, charizmatinę asmenybę, nuo Katalikų bažnyčios vadovo, kuris neretai privalėjo elgtis atsižvelgdamas į įvairias aplinkybes...
...žinoma, Jonas Paulius II, daugiau kaip ketvirtį amžiaus vadovavęs Katalikų bažnyčiai, buvo tikrai nevienareikšmiškai vertinama figūra. Daugelis atkreipia dėmesį į pontifiko konservatyvumą, ypač jam sprendžiant reikalus Bažnyčios viduje. Nemažai kritikos susilaukė popiežiaus pozicija dėl kontraceptinių priemonių naudojimo, moterų kunigystės, požiūrio į seksualines mažumas ir kitų dalykų. Tenka sutikti, kad Katalikų bažnyčios vadovo nuostatos kartais kirtosi su kai kuriomis šiuolaikinio pasaulio vystymosi tendencijomis.
Tačiau turbūt niekam jokių abejonių nekelia tvirta Jono Pauliaus II moralinė laikysena sprendžiant esminius egzistencinius klausimus. Jis nenuilstamai, visomis išgalėmis gynė teisingumą ir laisvę, pamatines žmogiškojo sambūvio vertybes, be kurių neįmanomos visos kitos – pagarba, orumas, lygybė, tolerancija.
Ir dabar mes, lydintieji Joną Paulių II į paskutinę kelionę, atiduodami jam pagarbą ir išreikšdami didžiulį dėkingumą, aiškiai jaučiame, kad popiežius, nepaisant jo pozicijos dėl konkrečių dalykų, visuomet gynė žmogų – nesvarbu, kokios tautybės, rasės ar kokių įsitikinimų jis būtų. Popiežius visuomet deklaravo ir svarbiausia darė tai, ką daryti jį įpareigojo pontifiko, t. y. tiltų statytojo, titulas.
Kaip apskritai vertintumėte popiežiaus Jono Pauliaus II veiklą? Kas svarbiausia, įsimintiniausia?
Nedrįstu vertinti, tačiau, mano požiūriu, šis popiežius išvedė Katalikų bažnyčią iš didelės krizės, į kurią ji buvo pakliuvusi 20 amžiaus viduryje, nacių valdymo metais. Šv. Tėvas, sekdamas savo didžių pirmtakų – popiežiaus Jono XXIII ir Pauliaus VI pavyzdžiu, net tik įžiebė naują Katalikų bažnyčios dvasią, bet ir tikrąja žodžio prasme tapo „tautų popiežiumi“.
Jūs tik pažiūrėkit, kas dabar vyksta! Katalikų bažnyčios vadovo gedi ne tik viso pasaulio krikščionys, nesvarbu, kokiai konfesijai jie priklausytų, bet ir judėjai, islamo išpažinėjai, netgi komunistinio Kubos režimo vadovas Fidelis Castro. Ar taip kada yra buvę? Visa tai rodo, kad anapus pasitraukė tikrai nepaprastas, labai daug suartėjimo tiltų nutiesęs žmogus, kurio dabar dažnai chaotiškai besiplėtojančiame, neapykantos pritvinkusiame mūsų pasaulyje tikrai pasigesime. Visa jo didybė galutinai išryškės gal tik dabar, pasibaigus jo žemiškojo gyvenimo keliui.
Koks yra Jūsų pačios santykis su religija?
Negalėčiau savęs pavadinti religingu žmogumi, tačiau jokiu būdu nesu ateistė. Tikiu, kad yra Aukštesnioji valia, tačiau vis dėlto jaučiuosi esanti pernelyg maža, kad galėčiau ją suvokti. Visuomet prisimenu vokiečių filosofo Imanuelio Kanto pasakymą, kad svarbiausia yra žvaigždėtas dangus virš mūsų ir moralinis įstatymas mumyse. Tas moralinis įstatymas yra neabejotinai susijęs su dekalogu, dešimčia Dievo įsakymų, ir, žinoma, evangeliniu meilės artimui principu.
Esu suformuota judėjiškai krikščioniškos civilizacijos. Man dvasiškai labai artimi, Lietuvoje gal net patys artimiausi, yra broliai pranciškonai, tiesa, negalėčiau savęs priskirti kokiai nors vienai denominacijai.
Apskritai mane visuomet žavėjo sugebėjimas tolerantiškai žvelgti į skirtingas religijas. Aš giliai tikiu, kad Dievas yra vienas – skiriasi tik keliai, kuriais mes jo link einame. Ir nesvarbu, kokia kalba tu meldiesi, kokiu būdu bendrauji su Aukščiausiuoju, ar šventi penktadienį, šeštadienį ar sekmadienį. Svarbu, kad eini į Viršūnę, kad myli, kad skleidi Gėrį ir Šviesą. Todėl popiežiaus Jono Pauliaus II didžiulės, nenuilstamos pastangos tiesti tiltus tarp didžiųjų religijų man labai artimos ir suprantamos. Šiuo požiūriu bandau ir pati sekti jo pėdomis.