Dėl Vilniaus valdžios negeranoriškumo, iliuzionistų eksperimentas „Užsišaldę lede“ buvo perkeltas į Palangą, prie jūros tilto. Diana ir Arvydas Gaičiūnai iš magijos teatro „DiArchy“ ledo name ketino praleisti daugiau nei 63 valandas ir šitaip pagerinti pasaulio rekordą.
Bet ledo gniaužtai – ne bėda, kai renginį organizuoja LNK televizija. Labiau nei ko kito, buvo gaila pačių iliuzionistų - maža to, kad jiems teko klausytis Amberlife ar Geltonos, prie siaubo karuselės prisidėjo ir televizijos prodiuseriai, eksperimentą bandę paversti į žiūrovui patrauklų realybės šou „Ledas“.
Žiūrėkit, Dianai pasidarė bloga! Kaip tik tiesioginės transliacijos metu... Tada prasideda: „Ledą palieka. Palieka ledą. Ledą palieka. Palieka ledą“ – istorija su laiminga pabaiga – ledo nepalieka niekas, nes vos pradėjus pjauti sieną Diana atsigauna ir sako galinti iškęsti dar vieną naktį – Arvydas jai padės. Tai tik idėja, bet idant šou pritrauktų daugiau žiūrovų, gal ledo gyventojams reikėjo dėti ir pliusus bei minusus?
2005 balandžio 3. Sekmadienis. Atsišildę iš ledo.
Taip, jie ištvėrė! Bet vos šiedu išlindo iš ledo, po pajūrį ėmė sklisti įvairūs gandai... Kodėl ledas buvo nepermatomas (juk iliuzionistų žiūrovai beveik nematė – tik įjungus kamerą viduje ir tiesioginės transliacijos metu)? Kas per balta širma matėsi prapjovus ledo namo sieną? Kodėl medikai iš greitosios pagalbos automobilio prie namo ėjo be neštuvų?
Beje, po eksperimento abu dalyviai buvo nuvežti į Klaipėdos jūrininkų ligoninę. Dianą ir Arvydą tyrę medikai stebėjosi – labai jau jų kūnai šilti...
Juk iliuzionistai lede praleido daugiau nei 63 valandas. Ligoninėje - tik dvi. Ir kas nesutiks, kad pagal suprantamą logiką turėtų būti bent atvirkščiai?
2005 balandžio 4. Pirmadienis. Sesuo.
Vakare autobusų stotelėje stovi dvi merginos. Privažiuoja mašina:
- Gal parvežt? – iškiša galva.
- Jūs kur? – klausia viena.
- Nesvarbu. Vis tiek parvešim, - atsako.
Pirmai sėdant į vidų, kita užrėkia:
- Klausyk, tu gal durna?
- Sėskis, važiuojam, - ramina.
- Aš nevažiuosiu! – ir stovi kaip įbesta.
- Nu, matot, draugė nevažiuoja, - pasakė ir išlipo.
Nuvažiavę toliau kalbasi:
- Nu, tu didvyris šitaip nepažįstamas mergas stotelėse kabinti.
- Tai kad aš jas abi žinau.
- Kaip tai žinai?
- Su viena jau šeši metai bendraujam...
- O kita?
- O ta, kur rėkė, yra mano sesuo.
2005 balandžio 5. Antradienis. Draugai.
Juozas įėjo į kabinetą. Buvo tamsu. Jis sėdėjo ir mąstė.
- Algi, kas yra? – paklausė uždaręs duris.
Niekas neatsakė. Algis tylėjo.
- Kas yra? Sakyk, - pakartojo. – Įpilti?
Vos pastebimai linktelėjo galvą. Juozas paėmė viskio butelį, ištraukė stiklines ir pripylė.
Pastūmė vieną ir paragino:
- Algi, išgerk.
Abu išgėrė.
- Sunku man, Juozai... – pagaliau tarė pirmasis.
- O kam dabar lengva? – paklausė lyg savęs, lyg jo.
Jis nieko neatsakė. Išgėręs dar porą gurkšnių, kiek pralinksmėjo.
- Kokių tu ten nesąmonių dėl progresyvinių mokesčių prikalbėjai? – nusišypsojo atlaidžiai.
- Ai šiaip ten... Juk nesvarbu. Nesijaudink, - pamatęs, kad ištuštėjo stiklinė, vėl ją pripylė.
Taip, atrodo, jam tikrai palengvėjo.
- Žinai, Juozukai, stringa... – netvirtu tonu tarė jis.
- Vade, kas stringa?
- Reformos, mokesčiai, - vardino.
- Opozicija?
- Šūdas ta opozicija - konservatoriai, b***! Savi! Savi svoločiai galvas kelia!
- Tai ką su jais? – susidomėjo.
- Tvarkysim, - nukirto. - Įsidėmėk, Juozukai, visiems laikams įsidėmėk, kad kai tokius draugus frakcijoj turi, tai jokių priešų opozicijoj nebereikia!
2005 balandžio 6. Trečiadienis. Apie įvairias problemas ir galimus jų sprendimo būdus.
Ponas Milašius – šaunus šeimos vyras. Ponia Milašienė – nuostabi jo žmona. Ir visa jų šeima – kone tobula. Ponia Milašienė kasdien grįžta namo pilnu krepšiu bandelių, prisėlina vyrui už nugaros ir tyliai sušnabžda ausį – myliu tave. Ponas Milašius švelniai pabučiuoja jos kaklą ir meiliai nusišypso. Jis visur šypsojosi – namie ir darbe (galima pamanyti, jog tai jam patinka). O kad vakare nereikėtų raudonuoti, jis sau panosėj deklamuoja eiles:
„Viagra mėlynų tablečių
Kasnakt ieškot kišenėj tenka.
Veiki TU trisdešimt minučių,
Nors MAN ir dešimties pakanka...“
Kai susėda prie stalo ryte, ponai Milašiai geria apelsinų sultis. Jie kalbasi, meiliai žiūri vienas kitam į akis, pasakoja įvairias istorijas, įdeda cukraus į kavą ir tiesiog džiaugias gyvenimu. Juk aplinkui viskas taip nuostabu! Ypač, kai ponas Milašius suryja saują tablečių.
2005 balandžio 7. Ketvirtadienis. Pilietinė visuomenė.
Siūlau draugams:
- Žaidžiam pilietinę visuomenę?
- O kaip? – nustemba visi.
- Kiekvienas grįždamas namo, suskaičiuokit, kiek rasit vėliavų, su šiukšlių maišu vietoje juodo kaspino. Po to televizijai ar spaudai praneškit. Aš asmeniškai jau tris objektus „išpilietinau“…
2005 balandžio 8. Penktadienis. Atsisveikinimui.
Turbūt nėra didesnės asmenybės, kurios išėjimas anapus taptų toks svarbus viso pasaulio bendruomenei. Tačiau Jono Pauliaus II mirtis nebuvo vien seniai numatytas likimo taškas. Žmonės, pabudę balandžio trečiosios rytą, neteko kažko daugiau nei aukščiausiojo bažnyčios hierarcho. Pasaulis neteko savo Taikos Ambasadoriaus - paskutinių dešimtmečių dvasios vadovo.
Amžiną Atilsį – nuo mažo nepraktikuojančio kataliko...
„Šiaurės Atėnai“ „Atgimimas“, „Keturi ratai“ – kaži, čia progresas ar ne? - miksysm@takas.lt