Skirtingais duomenimis, Lietuvoje profesinės sąjungos vienija nuo 5 iki 15 proc. visų samdomų darbuotojų. ES šalių vidurkis – nuo 30 iki 50 proc., o kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Švedijoje, Danijoje, siekia net 90–100 proc. Pasak Lietuvos valstybės tarnautojų profesinės sąjungos valdybos narės Rimos Kisielienės, Švedijoje didesnė nuostaba kiltų, jei profsąjungos įstaigoje nebūtų. Šioje šalyje, kaip ir kitose ES valstybėse, profsąjungos derasi su Vyriausybe dėl didesnių tarnautojų atlyginimų, atostogų laiko, organizuoja visuotinius darbuotojų streikus. Štai kovo 18 d. Italijoje nedirbo visos (!) valstybinės įstaigos. Streikuojantieji reikalavo peržiūrėti darbo sutartis ir padidinti atlyginimus. Lietuvoje tokio pasitikėjimo profsąjungos tikrai nesulauktų. Žmonės dar netiki, kad jų teisės gali būti ginamos.
Ginamės ir mokomės
Pasak Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) atstovo Gedimino Petrausko, Danijoje iš visų ES šalių didžiausi atlyginimai ir ilgiausios atostogos būtent todėl, kad ten itin stiprios profsąjungos.
Lietuvoje jos vis dar sulaukia nemažai kritikos. Kita vertus, kad profsąjunga būtų įtakinga, jos veikloje turėtų dalyvauti apie du trečdalius įstaigos darbuotojų. Nenuostabu, kad pagrindinė šakinių profesinių sąjungų ar jas vienijančių centrų funkcija – ginti profsąjungos narį nuo darbdavio persekiojimo. Antroji funkcija – švietimas. Taigi kol kas tik ginamės ir mokomės.
Anot G. Petrausko, Lietuvoje kurti profesines sąjungas darbuotojai ryžtasi tik tuomet, kai pasijunta visiškai užspeisti į kampą, t. y. konflikto su darbdaviu išspręsti jokiais kitais būdais nebeįmanoma. Tačiau ir tuomet stačia galva nepuola. „Žmonės bijo. Nors ministerijose tikrai ne viskas gerai – darbuotojai dirba viršvalandžius, už kuriuos nemokama, savaitgaliais, – profesinių sąjungų jose nėra. Kai rengėme susitikimą su Sveikatos apsaugos ministerijos tarnautojais, tik jam pasibaigus žmonės priėjo išsilieti. Tačiau viešai apie tai nekalbama. Net kai ministerijai vadovavo buvęs „profsąjungietis” Juozas Olekas, žmonės neišsijudino.
Dauguma ministrų apskritai nesuvokia, kam reikalingos profesinės sąjungos. Nors prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įsteigta Trišalė taryba, vienijanti Vyriausybės, darbdavių ir profesinių sąjungų atstovus, ministrė Vilija Blinkevičiūtė, kartą paklausta, ką mano apie profesinės sąjungos steigimą ministerijoje, sutriko: „Juk pas mus viskas gerai”. Panašiai reagavo ir buvusi kultūros ministrė Roma Žakaitienė”, – pasakoja R. Kisielienė.
Privačiame sektoriuje, pasak G. Petrausko, profesinės sąjungos kelią skinasi dar sunkiau. Kiek gausesnės jos tik tų šakų, kurios turi platesnę rinką ir daugiau darbuotojų: maistininkų, chemijos pramonės, radioelektronikos. O štai iš statybos bendrovės „Remada” profesinės sąjungos atsisakę išstoti darbuotojai tuoj pat buvo atleisti. Kokį tašką šioje byloje padės teismas, galima tik spėlioti. Kol kas Lietuvoje dar nepavyko įrodyti, kad darbdavys sąmoningai žlugdo profsąjungą, bet, anot teisininkų, šiuo atveju įrodymai gan akivaizdūs.
Etiketė – kenkėjai
Kodėl darbdaviai taip liguistai reaguoja į profesinių sąjungų kūrimąsi? „Įkūrus profsąjungą galima su darbdaviu derėtis dėl kolektyvinės sutarties. Kolektyvinę sutartį vaizdžiai galima įvardyti kaip įmonės konstituciją. Jos dėka darbuotojai gali išsikovoti net geresnes sąlygas, nei numato įstatymas”, – teigia G. Petrauskas. Tiesa, įstatymas įpareigoja tik pradėti derybas dėl kolektyvinės sutarties, tačiau pasirašyti jos neverčia.
Vis dėlto po truputį judama Europos link. 2004 m. kolektyvinės sutartys galiojo maždaug 11 proc. ūkio sektoriaus darbuotojų.
„Daugumai darbdavių atrodo, kad profesinių sąjungų atstovai nori žinoti daugiau negu galima. Tačiau pagal įstatymus darbdavys, ypač valstybinėje įstaigoje, privalo informuoti, kas vyksta. Taigi mes reikalaujame tik vykdyti įstatymus. Pavyzdžiui, be profsąjungos sutikimo negalima skirti tarnybinės nuobaudos profsąjungos nariui, išrinktam į komitetą ar valdybą. Darbdaviai dažnai to nežino, o profesinės sąjungos tokius teismo ieškinius visada laimi. Ir tik tuomet darbdaviai pradeda domėtis, kas čia per organizacija ir kodėl į ją reikia atsižvelgti”, – pasakoja R. Kisielienė.
Pasak pašnekovės, apie profesinių sąjungų įtaką galima spręsti ir iš neseniai daug triukšmo sukėlusio skandalo dėl policijos ir muitinės darbuotojų atlyginimų. Kai Konstitucinis Teismas paskelbė, kad 2002 m. Vyriausybės nustatyta pareigūnų atlyginimų mažinimo tvarka yra neteisėta, didžioji dalis policijos pareigūnų ir kitų valstybės tarnautojų suskato kreiptis į administracinius teismus. Kai kur į profsąjungų raginimus atsiliepė mažiau tarnautojų nei tikėtasi, kai kur profsąjungos apskritai šio siekio atsisakė.
Tačiau rajonuose, kur profsąjungos įtakingos, teismai tiesiog užversti ieškiniais. „Ypač daug ieškinių pateikė muitinės darbuotojai Kaune, Klaipėdoje. Beje, profesinė sąjunga Lietuvos muitinėje savo veiklą pradėjo labai sunkiai, tačiau pasikeitus darbdaviams nebėra nesusipratimų. Kartais net pats darbdavys pataria: „Veikite, nes jūs šiuo klausimu galite iškovoti daugiau nei aš”. Deja, dauguma vadovų dar nesupranta, kad profsąjunga jiems gali būti naudinga: rengti šventes, nupirkti dovanėlių vaikams, padėti kitais organizaciniais klausimais. Gal mums reikėtų keletą seminarų surengti ir darbdaviams, kad jie suprastų, jog nesame kenkėjai?” – samprotauja R. Kisielienė.
Pozicija ir opozicija
2002 m. pabaigoje įsteigta profesinė sąjunga Valstybinėje ne maisto produktų inspekcijoje, regis, taip pat buvo sutikta kaip kenkėjas, kurį reikia naikinti, kol dar nespėjo išplisti. Todėl nors darbuotojai idėją steigti profesinę sąjungą priėmė entuziastingai, dalis jų steigiamajame susirinkime nepasirodė. Kaip teigė kalbinti inspekcijos darbuotojai (pavardės redakcijai žinomos), norinčiuosius tapti profsąjungos nariais vadovai ar jų įgalioti asmenys išsikviesdavo ir „auklėdavo”: esą, profsąjunga – tik viskuo nepatenkintų, besijaučiančių atstumtaisiais, trokštančių valdžios organizacija.
Vis dėlto iš kiek daugiau nei 100 darbuotojų (tiek žmonių dirba inspekcijoje) į profsąjungą įstojo 36. Dabar jų likę kiek per 20. Dauguma iš jų sąžiningai moka nario mokestį, tačiau savo priklausymą profsąjungai slepia. Profsąjungos pirmininkas, Informacijos skyriaus vedėjo pavaduotojas Jonas Majus prasitarė, kad kartą yra gavęs net kolektyvinį 7 žmonių prašymą išbraukti juos iš profsąjungos narių. „Vėliau pamatėme: jei tik žmogus prašosi išbraukiamas, gaus papildomą priedą prie atlyginimo, bus paaukštintas ar kaip kitaip paskatintas”, – teigia pašnekovas.
Žmonių baimę galima suprasti. Inspekcijoje vyrauja vyresnio amžiaus žmonės, kuriems pensija – ne už kalnų. Atleisti jie vargu ar rastų darbą. Beje, tai daugumos valstybinių įstaigų problema. Anot kalbintų tarnautojų, jauni tokiose įstaigose neužsilaiko: atlyginimai – maži, perspektyvos kilti karjeros laiptais – ribotos.
Pagrindinė sąlyga, anot pašnekovų, gauti aukštesnę pareigybės kategoriją, nuo kurios priklauso ir atlyginimas, – lojalumas vadovybei. Žinios ir įgūdžiai – tik antraeilis dalykas. Mokytis, semtis profesinių žinių tarnautojai šioje įstaigoje pradėti skatinti tik šiemet. Kita vertus, kadangi dauguma laukia pensijos, motyvacija mokytis ne itin didelė. „Buvo labai skaudu, kai turėjome „Dvynių projektą” su ispanais. Ekspertai iš Ispanijos rengė seminarus apie rinkos priežiūrą, o mūsų žmonių, paprastų darbuotojų, į juos neleisdavo. Ispanai šito nesuprato: „Ką jūs veikiate, kad negalite ateiti?” – pasakoja inspekcijos tarnautojai.
Taktikos manevrai
J. Majus idėją kurti profesinę sąjungą apibūdina taip: „Klimatas kolektyve vis blogėjo. Pradėjo formuotis patikimų žmonių žiedas. Lojalūs žmonės ėjo aukštesnes pareigas, jiems būdavo suteikiamos aukštesnės pareigybinės kategorijos, kitiems jos be jokių racionalių argumentų mažinamos, neatsižvelgiant nei į darbo rezultatus, nei į tas pačias pareigas einančių kolegų kategorijas. Tad kilo mintis steigti savotišką garsiakalbį. Kaip pagrindinius tikslus iškėlėme viešumą, demokratiją, skaidrumą ir pan. Praėjus kelioms savaitėms po steigiamojo susirinkimo mane pasikvietė vadovai, pasisodino prie kavos puodelio ir pradėjo įrodinėti, kad profsąjunga nereikalinga. Kai perkalbėti nepavyko, po truputį pajutau tiesioginį pono Šileikos spaudimą, įvairias užuominas dėl mano pareigybės, kompetencijos”.
Leidimas profsąjungos atstovui dalyvauti tarnautojų vertinimo komisijoje, nors įstatymai tai numato, gautas tik po metų – vadovai teisinosi dar negavę profsąjungos įstatų. Tačiau jo dalyvavimas komisijoje – tik formalus. „Viskas būna nuspręsta iš anksto. Į savo raštu išdėstytas abejones nė karto nesulaukiau nė mažiausio komentaro”, – tvirtina J. Majus.
Nesisekė pradėti derybų ir dėl kolektyvinės sutarties. Perkalbėti vadovų nepavyko ir Valstybės tarnautojų profesinės sąjungos, į kurią įstojo ir inspekcijos aktyvistai, atstovams. „Akivaizdu, kad darbdavys nenori, jog įstaigoje būtų profsąjunga”, – sako R. Kisielienė. Derybos dėl sutarties buvo vilkinamos pasitelkiant įvairiausias formuluotes.
Beje, steigiant profsąjungą, bent jau kai kurie inspekcijos darbuotojai, anot kalbintų tarnautojų, tokios vadovų reakcijos nesitikėjo: „Profsąjungos tikslai buvo labai gražūs – norėjome atstovauti kolektyvui, kad vadovai pagaliau išgirstų jo nuomonę. Apie kokį mikroklimatą galima kalbėti, kai vadovas nepripažįsta kompromisų, nevertina darbuotojų nuomonės? Tiesa, kiek pakalbame su kolegomis kitose įstaigose, mūsų atvejis nėra išskirtinis”.
Tarnybinė nuobauda
„Nuo to karto, kai nepavyko manęs perkalbėti uždaryti profsąjungą, prie derybų stalo susėdę nebuvome. Bendravimas vyko tik raštu. Kulminaciją susirašinėjimas pasiekė praėjusių metų pabaigoje”, – pasakoja J. Majus. Į jo pareigas įeina tvarkyti „Klausimų–atsakymų” skyrelį Inspekcijos interneto svetainėje.
Pagal reglamentą klausimai turi būti persiųsti Gaminių kontrolės ir Paslaugų kontrolės skyrių vedėjoms. Klausimus, susijusius su teisės aktais, J. Majus persiųsdavo Gaminių kontrolės skyriaus juristui tiesiogiai. Tačiau šiam išėjus į kitą darbą, inspekcijos vyr. juristė dėl šios tvarkos pasiskundė inspekcijos viršininko pavaduotojui Viliui Šileikai: esą tai daryti turėtų pats J. Majus, nors pastarajai už atlyginimo priedą buvo pavestos ir Gaminių kontrolės skyriaus specialistės pareigos. V. Šileika jai pritarė.
Tuomet J. Majus parašė tarnybinį raštą inspekcijos viršininkui Ramūnui Lebedžiui. Jame tarnautojas teigė, kad atsisako vykdyti pavaduotojo nurodymus, mano, kad tai dar vienas bandymas jį diskredituoti. Po dviejų dienų J.Majus gavo atsakymą apie tyrimą dėl jo padaryto tarnybinio nusižengimo. O kadangi atsisakė jį pasirašyti, tą pačią dieną buvo surašytas aktas.
Prašoma pasiaiškinti raštiškai, kodėl J. Majus gautus internetu klausimus inspekcijai savo nuožiūra siuntinėjo kitiems struktūriniams padaliniams ir tarnautojams, kai pagal reglamentą visi laiškai registruojami vyriausiosios referentės ir perduodami viršininkui ar pavaduotojui rezoliucijai. Jie ir sprendžia dėl tolesnės dokumento eigos. Perskaičius tokius pareiškimus galima pamanyti, kad susirašinėja dviejų skirtingų planetų gyventojai, o ne tos pačios įstaigos darbuotojai.
Personalo skyriaus inspektorės išvada dėl tarnybinės nuobaudos nebuvo griežta: kadangi tai pirmas kartas, kai J. Majus nevykdė „teisėtų” viršininko nurodymų bei nepasirašė pranešimo apie tarnybinį nusižengimą, o interneto svetainėje nėra atsakymų pateikimo į paklausimus detalios tvarkos, nuobaudos skyrimo procedūrą siūloma nutraukti. Galiausiai buvo skirta mažiausia nuobauda – pastaba. Dėl pavaldinio veiksmų įspėjimas skirtas ir tiesioginei J. Majaus viršininkei. Beje, tarnybos įstatymas tokios nuobaudos nenumato.
Teismo sprendimas
J. Majus ryžosi kreiptis į Administracinį teismą. Šis kovo 4 d. nuobaudą panaikino. Tiesa, buvo pripažinta, kad J. Majus pažeidė Reglamento reikalavimus, nes privalo vykdyti inspekcijos viršininko, jo pavaduotojo nurodymus ar pareigybės aprašyme nenumatytus darbus. Anot teismo, jis savavališkai negalėjo nuspręsti nevykdyti V. Šileikio pavedimo, o turėjo informuoti šį, kad pavedimas neįeina į jo kompetenciją. Tačiau nuobaudos skyrimas nebuvo suderintas su profsąjunga.
Šiuo metu į pensiją išėjęs ilgametis inspekcijos darbuotojas, buvęs profsąjungos pirmininko pavaduotojas Albertas Šiaučiulis, komentuodamas teismo sprendimą, sutiko, kad galbūt J. Majus ir padarė taktinių klaidų bendraudamas su vadovybe. Tačiau kai siekiama rasti pretekstą nuobaudai, Valstybės tarnybos įstatymo sąvokas galima interpretuoti labai laisvai. Pavyzdžiui, kiekvieno tarnautojo pareigybinėje instrukcijoje įrašytas punktas: „vykdyti kitas teisės aktais numatytas funkcijas ir Inspekcijos viršininko įsakymus, pavaduotojo nurodymus bei skyriaus vedėjo pavedimus”. Šių nurodymų ar pavedimų auka gali tapti bet kuris.
Savotiškai įstatymas buvo pritaikytas ir pačiam A. Šiaučiuliui. „Inspekcijos viršininkas man nedviprasmiškai leido suprasti, kad jeigu neišstosiu iš profsąjungos, galiu ruoštis į pensiją. Taip ir padariau. Kiek žinau, panašiai buvo šnekama ir su skyrių vadovais”, – prisimena pašnekovas.
Antroji pergalė
Kilus konfliktui, J. Majus kreipėsi ir į Valstybės kontrolės bei Seimo kontrolieriaus institucijas, prašydamas ištirti kai kuriuos inspekcijos vadovų pažeidimus. Raštą sudaro 28 punktai, kuriuose išvardyti konkretūs pažeidimai, nukentėjusiųjų pavardės. „Jau po 3 dienų inspekcijos koridoriuose buvo komentuojami pagrindiniai šio rašto teiginiai. Taigi informacija nutekėjo”, – pasakoja J. Majus.
Iš Seimo kontrolieriaus įstaigos po pusantro mėnesio atėjo atsakymas, kad tai ne jų kompetencijai priklausantis skundas. Valstybės kontrolė skundą išdalino kitoms institucijoms: Darbo inspekcijai, Viešųjų pirkimų tarnybai bei Valstybės tarnybos departamentui. Darbo inspekcija tyrimą jau atliko ir įpareigojo inspekcijos vadovybę pradėti derybas dėl kolektyvinės sutarties bei suderinti su profsąjunga vidaus darbo tvarkos taisykles.
Tuoj po šio nurodymo R. Lebedys parašė profsąjungai raštą, kuriame pasiūlė 5 asmenų derybų grupę. „Numatau nelengvas derybas. Visi pasiūlyti asmenys, išskyrus vieną, aršūs profsąjungos priešai”, – guodžiasi J. Majus. Nors po Administracinio teismo bei Darbo inspekcijos sprendimų žmonės kiek atkuto – atrašo į užklausimus, patys skambina, tačiau kviečiami į derybas su vadovybe, anot profsąjungos pirmininko, didelio entuziazmo nerodo.
Mūsų kalbintas R. Lebedys teigia, kad niekada nebuvo nusistatęs prieš profsąjungą, ir tiki, kad ji gali būti naudinga darbdaviui. Inspekcijos viršininkas patikino, kad nuo pat pirmos jos įkūrimo dienos profsąjungos atstovas įtrauktas ir į tarnautojų atestacinę, ir į naujų darbuotojų priėmimo komisiją, visur reiškia savo nuomonę.
„Šiuo klausimu laikausi nuosaikios pozicijos, – sako pašnekovas. – Manau, per savo narius profsąjunga galėtų padėti vykdyti valstybinei institucijai priskirtas funkcijas, skatinti darbuotojus sąžiningai dirbti, formuoti palankų mikroklimatą, kelti organizacijos darbo kultūrą, kad darbuotojai jaustųsi savo įstaigos patriotai”.
Vietoj epilogo
R. Lebedžio nuomone, valstybės tarnyba yra gana griežtai reglamentuota teisės aktais. Valstybės įstaigų administracija disponuodama pinigais, tarnautojų atostogomis ir pan. didelės laisvės neturi.
Prieš kolektyvinę sutartį pašnekovas teigia taip pat nėra nusiteikęs priešiškai: „Kiek žinau, profsąjunga yra parengusi projektą, tad žiūrėsime, tarsimės. Juk nėra prasmės perrašinėti įstatymų, kartoti dalykų, kurie ir taip reglamentuoti. Manau, tai nėra paprastas darbas. Gal profsąjungoms verta pagalvoti apie tipinę sutartį? O kiekviena įstaiga ją priderintų prie savo poreikių. Tuomet kiltų mažiau diskusijų”.
Anot inspekcijos viršininko, gal ir profsąjunga gerai nesusipažinusi su visais apribojimais valstybės tarnybai, gal atskirais atvejais siekia to, ko nenumato įstatymai. Tačiau dabartinę įtampą, kilusią tarp profsąjungos ir vadovybės, R. Lebedys įvardija kaip normalų interesų derinimo etapą, kuris ilgainiui nusistovės. Kad taip jo žodžiai nukeliautų tiesiai Dievui į ausį. Tik ar interesų derinimas per tarnybines nuobaudas ir teismus bent kiek panašus į normalų?
Aišku viena – jeigu profsąjungos veikla bus numarinta, norinčiųjų ją atkurti šioje įstaigoje greit neatsiras. Ties šiuo pamąstymu norisi prisiminti vienos pažįstamos, ką tik išstudijavusios Valstybės tarnybos įstatymą, komentarą: „Labiausiai mane nustebino du dalykai. Pirmasis, kad valstybės tarnautojai turi teisę streikuoti. Antrasis, kad ir šiais laikais egzistuoja profsąjungos”. Vadinasi, iš tiesų jų veikla dar nematoma. Kita vertus, ši iniciatyva nenuleidžiama iš viršaus. Ji turi kilti „nuo apačių”. Niekada nepamiršiu vieno vakaro vienoje iš savo darboviečių. Buvome išbandę įvairiausius būdus, kaip priversti darbdavį laikytis elementarių savo įsipareigojimų. Staiga kilo mintis steigti profesinę sąjungą. Tačiau vos pradėjome svarstyti, kas galėtų prisiimti pirmininko naštą, tuoj pat nuščiuvome. Pristigome pilietinės drąsos? Taip. Ir turbūt visi tądien jautėme tą patį: juodą bejėgiškumą.