* * *
“Neturiu jam ką papasakoti nei apie Kalėdas nei apie Velykas, -- ir, sakytum, pasigyrė Senojo testamento pažinimu,pridurdamas, -- nei apie Senojo testamento peisachą, nei apie purim. Je, aš galiu prisiminti posakį “Purim purim -- nieko neturim”, ta proga žydų verdamas postambes rudas pupas, kurias mano krašte vadindavo šabalbonais, įsivaizduoti linksmus tautinius žydų karnavalus,o ir tai,kad šventė Purim, kuri yra tautos išsivadavimas iš persų didiko kėslų, sutapo 1953 m.su ta diena, kovo pirmąją dekadą, kai mirė Josifas Stalinas.
Bet kad manasis “šabalbonas” neturi laiko tėvo prisiminimams! Jam apie Dievą nė neužsimink! Palaikytų mane veidmainiu. Bandau jam priminti vien tik tai, kokį džiaugsmą man kadaise suteikdavo eglutė, kurios šakos kaip žalios skaros, nušviestos aukso riešutų, dvelkdavo speigu ir sakais.
Nesugebu su sūnumi šnekėtis netgi apie tai, kas po tų eglaičių šaknimis. Ogi ten amžių amžiai, gerokai vingiuoti! Nei apie tai, kad per Velykas kunigas Plungėje,kur gyveno mano dėdė, pamokslaudavo -- kaip, esą, žydai nukryžiavo Kristų. Šitą girdėdavau nuotaikingai pasakojant senesnius žmones. Neva kaimiečiai griebdavo kąstuvus ir šakes, sustatytas bažnyčios priemenėje, pasinešę daužyti langų žydų krautuvėlėms, išsirikiavusioms bažnyčios aikštėje, o senutis kunigas šaukdavo: “stokite,ką jūs darot, ne tie buva žydai, ne tie!”
Išaugome, Tamsta, tikėjimų sankryžoje ir laikų maišaty. O dabar tą mano “šabalboną” užhipnotizavusi bemiegė kompiuterio akis! Jo suvelta galva pilna informacijos apie pasaulį, bet kaip jis atskirs pelus nuo grūdų? Belieka tikėtis, kad mokykla ar namuose esančios knygos, mūsų pokalbiai su žmona jam nurodė bent jau keletą gairių. Betgi dabartinis pasaulis pernelyg greitas. Žybt—ir kažkas pasikeičia,ir pamažu griūva visa tvarka. Kažkur netgi skaičiau, kad krikščionybė, sprendžiant iš bažnyčių lankomumo ir kitokių tradicijų, nūnai daugiau afrikietiškas, nei europietiškas tikėjimas! O diskusijos apie eutanaziją, klonavimą, ir abortus išsirutulioja į tai, kad ir vėl, XXI amžiuje išryškėja nesutaikoma priešprieša tarp Apšvietos amžiaus vertybių ir Tikėjimo dogmų. Technologija ir ekonomika skleidžia Rytuose Vakarų civilizacijos ir kultūros idealus, tokias kaip demokratija ir individo vertė, visgi, ten,kur šios vertybės gimė, jų pačiame lopšyje, gyvas poreikis jas pervertinti, klibinant jų kertinius akmenis.
Viskas, ką aš galiu, tai pasižiūrėti drauge su sūnumi vakarais televizorių. Patart — tu man ten žiūrėk, delikačiau su mergom! Pasiteirauti, o kurgi rengiesi stoti? Kiek pamenu, daugiausia, ko jis manęs prašo, tai kad padėčiau jam gauti vizą į Ameriką. O iš mokyklos, kaip man bebūtų apmaudu, jis neišsineša pažinimo troškulio. Visgi, sapnų šalis, esanti kažkur už jūrų marių, jam tviska prieš akis – je, kaip ir man kažkada tviskėdavo sovietmečiu! Kaip ir mano –o ir Tamstos seneliams -- tviskėdavo “prie Smetonos” brazilijos, pensilvanijos, palestinos ir argentinos. Beje, Amerikoje, kur jis svajoja patekti, yra toks posakis “amerikietiškoji svaja!”
-- Žinau,-- pasakiau.— Yra netgi tokia knyga “Amerikietiškoji svaja”
Bet jis plėtojo išnešiotą mintį:
-- Amerikietiškoji svaja, Tamsta, tai toks gyvenimo būdas, kuris suburia į vieną naciją įvairiatautę, įvairiaspalvę Ameriką. O ar mes šiais laikais turim lietuviškąją svają?
Pasiprašė išleidžiamas ties pakelės stotele.
Kai pasižiūrėjau į veidrodeli, jo siluetas su striukele, lietsargiu, portfeliuku, kuriame šįkart buvo ne knygos, -- keli margučiai, suvynioti į laikraštį-- jau buvo susiliejęs su pakelės gamtovaizdžiu.