T.Birmontienės kandidatūrą Seime pirmiausia sukritikavo Liberalų demokratų frakcija. Remigijus Ačas paragino nebalsuoti už šią kandidatę, nes Sąjūdžio kūrimosi metais ji parašė ir apsigynė disertaciją Maskvos M.Lomonosovo universitete tema „Tarybinės milicijos kūrimasis Lietuvoje”, o darbe esą akivaizdžiai ginama tarybų valdžia ir jos padarytas žygdarbis – nuslopintas Lietuvos partizaninis judėjimas.

Tokią disertaciją galima vertinti dvejopai: kaip žmogaus požiūrio išraišką arba kaip duoklę sovietiniam režimui, kurios nebuvo galima išvengti.

„Tuo metu, kai rinkausi temą, ji nieko nestebino. Sutinku, kad disertacijoje gana daug ideologinių nuostatų, bet ji buvo rašoma atsižvelgiant į tuo metu vyravusią istorijos doktriną. Disertaciją vertinu kaip to meto darbą, – taip T.Birmontienė aiškinosi Seimui.– Ši tema man nelabai maloni. Prieš tai disertacijos temą buvau pasirinkusi alibi teisėje, tačiau neradau nei patvirtinimo, nei vadovo”.

Disertaciją T.Birmontienė gynėsi 1989 metais, jau prasidėjus Sąjūdžiui. „Atgimimo” kalbinti žmonės, taip pat nepriklausomybės išvakarėse gynęsi disertacijas Maskvoje, teigia, kad tuo metu buvo galima pasirinkti ir ne ideologinę temą, nors įžangoje buvo būtina paminėti TSKP suvažiavimą bei Marksą. Juo labiau kad 1986 – 1989 m. prodemokratinės diskusijos Maskvoje buvo netgi didesnės nei Lietuvoje, rusiška spauda buvo aktyvesnė demaskuodama stalinizmą. Vis dėlto lietuviai prasidėjus atgimimui dažniau rašė disertacijas ideologinėmis temomis – prisitaikymas buvo būdingesnis. Dauguma tokių žmonių nei tikėjo tuo, ką rašė, nei to laikėsi gyvenime. Tiesiog tai buvo būdas padaryti karjerą. Pagaliau žmogus gali suklysti, bet gali ir pasitaisyti.

Tačiau kai kuriuos intelektualus piktina tai, kad akademiniuose sluoksniuose yra daug žmonių, kurie tuo metu mokslinius laipsnius įgijo vien tik šlovindami sovietinę sistemą. T.Birmontienė šiuo požiūriu yra tik didelio žiedyno vienas žiedelis. Tačiau tokios pozicijos viešai niekas nenori reikšti, kai kas – iš pagarbos V.Adamkui.

Vis dėlto Seimas nusprendė, kad T.Birmontienė buvo sovietų režimo tarnaitė ir pasitaisyti negalėjo, nors A.Pociaus ir A.Valionio pasikeitimu patikėjo. Kaip žinoma, KGB rezervo veiklą tyrusi komisija konstatavo, jog Valstybės saugumo departamento direktorius ir užsienio reikalų ministras buvo sovietmečiu įtraukti į KGB rezervą, tačiau tai, kad jie ėjo šias pareigas, nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui. Seimas komisijos išvadoms pritarė.

Ar T.Birmontienės „prasižengimas” didesnis nei A.Pociaus ir A.Valionio? O gal desovietizacija naudojama kaip politinės kovos įrankis, todėl Seimas pritaikė skirtingus standartus?

Pasak politologo Algio Krupavičiaus, visi šie atvejai yra skirtingi ir vyko skirtingu istoriniu laikotarpiu, todėl ir vertinami turėtų būti individualiai, atsižvelgiant į visas aplinkybes. Todėl vienaip galėtų būti vertinamas A.Valionio buvimas KGB rezerve, į kurį jis buvo įtrauktas sovietmečiu, kitaip – A.Pociaus, kuris ten buvo įrašytas nepriklausomybės išvakarėse.

Tuo tarpu ELTOS apžvalgininko Virgio Valentinavičiaus teigimu, Seimas taiko ne dvigubus standartus, o kiekvienu atveju išranda vis naujus.

Disertacija buvo tik grynų gryniausias pretekstas atmesti šią kandidatūrą, įsitikinęs V.Valentinavičius. Tai matyti vien iš to, kad apie ją prakalbo R.Ačas, kuriam dar visai neseniai panašaus pobūdžio dalykai nekėlė jokio pasipiktinimo. Liberaldemokratai vis dar negali atleisti T.Birmontienei už jos poziciją R.Pakso skandalo metu.

Tačiau prieš balsavo ir valdančioji dauguma, ir netgi konservatoriai? Anot apžvalgininko, pirmųjų veiksmus būtų galima paaiškinti noru įgelti Prezidentui. O daliai konservatorių, matyt, iš tiesų įspūdį padarė disertacija.

Anot V.Valentinavičiaus, valdančiosios daugumos norą paauklėti V.Adamkų rodo ir jų atstovų pateiktos mintys, kad jei Prezidentas būtų pats pristatęs T.Birmontienės kandidatūrą parlamentarams, gal rezultatas būtų visai kitoks.

Tačiau Prezidentūra prieš balsavimą iš tiesų nepasistengė įtikinti frakcijų T.Birmontienės kandidatūros tinkamumu, net nepasidomėjo frakcijų nuomonėmis apie teikiamą kandidatūrą, nors paprastai tokia praktika egzistuoja.

Prezidento patarėjai buvo užtikrinti, kad nebus jokių keblumų? Ar dėl tam tikrų priežasčių net nesistengė padirbėti savo kandidatės labui? Šaltinių teigimu, politikos ir teisės sluoksniuose, taip pat ir pačioje Prezidentūroje, T.Birmontienės asmenybė bei kompetencija vertinama nevienareikšmiškai, teisininkė neturi tokio autoriteto, kokį galima manyti ją turint sprendžiant iš įvaizdžio žiniasklaidoje. Gal balsavimo rezultatų priežasties reikėtų ieškoti būtent čia?