Gaila, kad pats Chestertonas toliau šios temos knygoje neplėtoja. Šios eilutės knygoje pasakomos lyg tarp kitko, lyg tikintis, kad visiems bus savaime aišku, ką autorius turi omenyje. Ir visgi jų svarba Chestertonui neabejotina - jos parašomos pastraipos pabaigoje, taigi, turėtų žymėti išvadą ar moralą.
Pirmąkart perskaičius šias eilutes, man jos iš karto labai patiko. Nors nesakau, kad jas iki galo supratau. Galbūt dėl to ir patiko. Nuo to karto gana dažnai jas prisimenu ir svarstau, ką tiksliai autorius norėjo pasakyti. Pasvarstykim.
Greičiausiai pastebėjote, kad liberalizmo ideologija šiuolaikiniame pasaulyje yra labai gaji, palyginus su kitomis? Manau, niekas neprieštarautų teiginiui, kad per pastaruosius du ar tris šimtus metų būtent šios politinės ideologijos normos darė didžiausią įtaką kiekvieno vakariečio mąstymui. Galima teigti netgi taip, kad pagrindinė srovė, dariusi didžiausią įtaką kitų dviejų „didžiųjų“ politinių ideologijų - socializmo ir konservatizmo - vystymuisi, taip pat buvo liberalizmas. Dabar aniems laikams būdingi konservatoriai yra vadinami radikaliais dešiniaisiais arba galbūt netgi naciais, o socialistai - radikaliąja kaire arba komunistais. Dabar liko tik suliberalėję socialistai ir suliberalėję konservatoriai. Nepagalvokit, kad imuosi šį fenomeną vertinti, tik konstatuoju faktus.
Liberalizmas yra gyvybingiausia ideologija. O štai koks paradoksas - liberalai Europoje nevaldo! Didžiojoje dalyje Europos valstybių pagrindiniai valdančiųjų koalicijų partneriai yra konservatoriai arba socialistai. Kaip įdomu! Europos žmonės, kaip ir Chestertonas, tiki liberalizmu, bet netiki liberalais. Kodėl? Galbūt žmonės yra natūraliai linkę į kraštutinumus, kadangi tai padeda viskam turėti aiškesnį, mažiau sudėtingą paaiškinimą? O galbūt liberalizmo ideologijoje slypi štai tokia savybė - jis yra geresnė filosofija nei rinkimų programa? Kad ir kaip ten būtų, kartoju: Europos žmonės tiki liberalizmu, bet netiki liberalais.
Tad štai jums ir mano spėjimas apie tai, ką „Ortodoksijos“ autorius turėjo omenyje rašydamas straipsnio pradžioje minėtas eilutes. Liberalizmo nuostatos skamba protingai, o liberalai turi tendenciją jas pristatyti tokiu būdu, kad jos nuskamba taip, lyg prieštarautų sveikam protui. Sunku tiksliai pasakyti, kodėl taip yra. Tam reikia išsamios analizės. Tačiau vieną hipotezę galiu pasiūlyti.
Kalbant šiek tiek abstrakčiai, liberalizmas yra panašus į matematiką arba gamtos mokslus: fiziką, chemiją, biologiją. Liberalai mėgsta vadinamąjį „atomistinį“ požiūrį, kuris teigia, jog viskas prasideda nuo individo, jo kūno ir minčių, o visuomenė - individų matematinė suma. Problema yra ta, kad toks požiūris atrodo labai protingas tik tol, kol nėra pritaikomas realiame pasaulyje. Čia ir kyla pagrindinė liberalų problema - nors pats liberalizmas pateikia praktiškų ir įgyvendinamų idėjų, dažnas liberalas jį priveda iki ekstremumo. Tai padaro liberalizmą neįtikimą, o liberalus - opozicija. Arba, geriausiu atveju, mažaisiais partneriais valdančiojoje koalicijoje.
Guy‘jus Verhofstadtas „prisilojo“
Per pastaruosius kelis mėnesius Europos lygmens liberalų partijoje - Europos liberalų ir demokratų aljanse (ALDE) - įvyko gerų dalykų. Pirmiausia, keletas įtakingų minėtos partijos narių sugebėjo prasklaidyti prieš jų akis tvyrojusią utopinio mąstymo miglą. ALDE partijai anksčiau tinklaraščio įraše išdėstyta „Chestertono problema“ buvo ypatingai skausminga. Atrodo, ir charizmatišką lyderį turėjo, ir nariai protingi, išsilavinę, moka pakalbėti. Bet štai Europos Parlamente liberalai per praėjusius rinkimus tesugebėjo gauti 85 iš 766 mandatų. O čia problema. Ir ALDE pradėjo ieškoti sprendimų.
Tai buvo tik laiko klausimas: kada pagaliau kritikos strėlės smigs į ALDE lyderio Guy‘jaus Verhofstadto asmenybę? Ir tai atsitiko praėjusį mėnesį. Kitas įtakingas Europos liberalas, buvęs Europos Komisijos narys Fritsas Bolkensteinas pasakė itin išraiškingą frazę, nuskambėjusią daugelyje žiniasklaidos priemonių: „Guy‘jus Verhofstadtas loja prieš mėnulį.“
Anglų kalboje tokia frazė yra aliuzija į dažnai šunų atliekamą veiksmą, kai jie galvoja, jog mėnulis yra kažkur netoliese ir jų lojimas kažkokiu būdu mėnulį privers nukristi ar kitaip lems jo egzistenciją. Loti prieš mėnulį - daryti ką nors beprasmiško. Štai taip Bolkensteinas įvertino savo kolegos, liberalų partijos pirmininko idėjas, tarp kurių žymiausia - noras ES paversti federaline valstybe. Apie tai Bolkensteinas irgi pasisakė: „Verhofstadtas galvoja, kad galima panaikinti tautinę valstybę. Tai yra šlamštas, ir jo eurofederalizmas taip pat yra šlamštas."
Bolkensteinas - ne vienas. Savo drąsiais ėjimais jis taip pat sugebėjo prasklaidyti miglą, tvyrančią prieš daugelio jo kolegų liberalų akis. Jau matosi ir materialios to pasekmės: šią savaitę keli įtakingi ALDE nariai savo laiške partijos nariams pasiūlė išrinkti Ollį Rehną (už ekonominę ir pinigų sąjungą atsakingą komisarą), o ne Guy‘jų Verhofstadą būsimu liberalų vedliu į ateinančius Parlamento rinkimus. Sėkmės atveju šis žmogus greičiausiai taptu Komisijos prezidentu. Žinoma, dar reikia palaukti galutinio ALDE narių sprendimo. Nėra abejonių, kad tarp Rehno ir Verhofstadto virs atkakli kova. Tačiau dauguma partijos narių jau pradėjo busti iš utopinės Verhofstadto hipnozės. Tai yra būtina siekiant, kad europiečiai patikėtų ne tik liberalizmu, bet ir liberalais.
Parengė Mantas Pupinis