Pasak Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos, šįmet pavasarinis potvynis turėtų būti ne per daug vandeningas, o ledonešis prasidės kovo pabaigoje. Tiesą sakant, akis į akį susidūrus su tokiu neapsisprendžiančiu pavasariu, dorai ką nors prognozuoti yra sunku, tačiau sinoptikų spėjimus, kitaip nei politologų pranašystes, bent įmanoma patikrinti praktiškai – ateis mėnesio pabaiga ir tuomet akylai žiūrėsim, bus tas ledonešis ar ne. Tačiau politologai bet kokią įvykių eigą gali pasukti sau naudinga linkme: taip ir įvyko, kaip sakėme, gal tik nutiko viskas nepakankamai tiksliai ir preciziškai. Suprask, viskas būtų buvę gerai, tačiau ir vėl – aplinka kalta.
Choras užgiedojo – ledai pajudėjo
Kol politologai visi kaip vienas suokia, jog prezidentas V. Adamkus į Maskvą nevažiuos, galima lengvai nuvokti tikrąją tokio neklystamumo priežastį: matyt, iš Prezidentūros, kaip iš bet kurios kitos Lietuvos institucijos, informacija prateka, ir neretai – kryptingai. Tačiau kai choru aiškinama, jog Lietuvos vadovui atmetus Rusijos prezidento kvietimą, dviejų valstybių tarpusavio santykiai nesuprastės, gal net priešingai – taps aiškesni ir skaidresni, darosi juokinga. Juk dabar veik tas pats choras pavyzdingai žandus išpūtęs gieda, kad viso to ir reikėjo tikėtis: ir santykių paaštrėjimo, ir griežtesnės pozicijos, ir dar, velniaižin, kokių ekonominių sankcijų.
Ką gi, įprastas, iš nemariosios klasikos pažįstamas vaizdelis: ar ledai pajudėjo, sprendžia tas, kas vadovauja paradui. Arba chorui. O kitiems veiksniams, pavyzdžiui, politinio proceso logikai arba pavasariui, belieka atraeilis vaidmuo. Juk galop pavasarių daug, o choras – vienas ir nepakeičiamas.
Solidari rezervistinė politika
Ir kur gi čia sutaps, jei mūsų užsienio politikos kapitonas kone paranojiškai naudojasi menkiausia proga imtis doro patrioto bei įžvalgaus demaskuotojo vaidmens: staiga pasirodo, Rusija ir toliau neatsisako savo agresyvios politikos Lietuvos atžvilgiu, Maskva visai nelinkusi grįsti savo santykių vakarietiškomis vertybėmis, su Kremliumi tartis darosi vis sunkiau.
Gali susidaryti įspūdis, kad ministras A. Valionis nediplomatinius užkeikimus kartoja pirmiausiai spręsdamas asmenines problemas, sakykim, siekdamas kuo greičiau nuskalbti savo rezervistinius antpečius. Tačiau visa tai konservatoriams nė motais: jie jau senokai, dar anksčiau, nei atvirai ėmėsi dalyti rezervistus į savus ir svetimus, valstybinę politiką vis taikosi suplakti su partine. Kol kas patogu pūsti su A. Valioniu į vieną dūdą – puiku, šokame su juo. Paskui patogu bus A. Valionį nupūsti – kodėl gi ne, juk jis ne be nuodėmės. Ir kol kas, deja, jokios alternatyvos tokiai politikai nėra.
Taip mums ir reikia
Dar vienas įspūdingas atsakingos valstybinės politikos pavyzdys: prezidento V. Adamkaus patarėja Toma Birmontienė nepaskirta Konstitucinio Teismo teisėja. Ši istorija tik dar kartelį pailiustruoja, kokia painiava mūsų politikų galvose. Atrodytų, anoks čia kriminalas: T. Birmontienė Maskvos M. Lomonosovo universitete plušo prie kandidatinės disertacijos, kurios tema „Tarybinės milicijos kūrimasis Lietuvoje”. Žinoma, kiek nemalonu: tuomet, kai Maskvoje Toma Birmontienė, dar besivadindama Tamara, gilinosi į tarybinio milicininko sielos gelmes, Lietuvoje jau plevėsavo trispalvės, iš rankų į rankas ėjo „Sąjūdžio žinios”, o sovietiniai milicininkai vis dažniau buvo priversti slėpti akis ir gėdintis savo uniformos.
Tačiau juk tuo pat metu A. Valionis, vėliau vairuosiąs laisvos Lietuvos užsienio politiką, vis dar blizgino savo KGB kapitono žvaigždutes, o Arvydas Pocius, būsimasis nepriklausomos valstybės saugumo vadas, vis dar vykdė kažin kokias neaiškias užduotis. Ir visa tai, pasirodo, ne tik nekelia niekam pavojaus, nežeidžia už nepriklausomybę miškuose padėjusių galvas, supuvusių lageriuose, nukankintų KGB rūsiuose atminimo, bet netrukdo aniems ir toliau nei sėkmingai vairuoti, nei vadovauti.
Tad kodėl gi tokios valstybės Konstitucinio Teismo teisėja negalėtų tapti buvusi nušalintojo prezidento Rolando Pakso patarėja T. Birmontienė, kuri, skirtingai nei seimūnas Remigijus Ačas (kitas buvęs R. Pakso patarėjas), sutrikusių parlamentarų akivaizdoje veidmainiškai gražbyliavęs apie garbiosios teisininkės moralinius principus, laiku susiorientavo ir tapo aktyvia savo buvusio patrono kritike?
Ar ne tokių žmonių dabar, devintojo Seimo laikais, mums ir reikia – pačiuose atsakingiausiuose valstybės postuose?