Bet kiek dar bus tokių veikalų, kuriais tikima? Borgeso fikcijomis žvėriškai norisi tikėti, bet ten – žaidžiančios fikcijos. Nesamų romanų recenzijos. Mirusio kino erezijos, grindžiamos švedų profesorių citatomis. Nei vienų, nei kitų nėra ir nebuvo, bet tokių erezijų tarp tūkstančių pasitaikydavo, o savoje šiaurėje švedai irgi gražių dalykų prisigalvodavo ar pamatydavo. Kad ir Emanuelis Swedenborgas – visų postmoderno postplatonikų karalius su kalnakasybos inžinieriaus kepuraite, Nobelio ir Nathano Söderblomo pirmtakas. Anksčiau teiginiai būdavo paremti empirika arba vizijomis. Logika arba intuicija. Juos galėjai tikrinti, atmesti, priimti, nes žmogus buvo pakankamai išsilavinęs. Kritiškas. Pamėgintumėte tokią idėją apie Kristų ir Magdalietę prakišti kokiam viduramžių eretikui – jis būtų ją atmetęs, nes eretikai būdavo labai išsilavinę ir apsišvietę. (Būdavo, nes jų nebėra, jie išmirė kaip rūšis, beliko sektantai, neverti nė jų puspadžio dėl beviltiško išsilavinimo ir kriticizmo stygiaus; erezijos – kritiškos ir savikritiškos, sektos – apsvaigusios nuo šventojo blūdo.)
Todėl iš tų laikų link mūsų ir ateina erezijos, – tada jos dar buvo įmanomos, užteko intelekto ir vadams, ir sekėjams. Erezijos, deja, nususo podraug su išsilavinimo nuosmukiu. Estafetė buvo perduota sektoms, kurios viską priima, kaip kad priimamas televizorius – be tikrinimo ir šaltinių kritikos. Be šaltinių kritikos – todėl, kad TV šaltiniai neprieinami, o pati žiniasklaida – jeigu tai ne "The Guardian", "Le Monde" ar "Frankfurter Rundschau" – nemoko mąstyti. Moko džiugiai atrasti skandalą. Džiugiai pritarti ar rūsčiai pasmerkti. Tik ne kritinės distancijos.
Manau, kad Vatikanas į tuos brazdesius dėl "Da Vinčio kodo" lenda dėl vienos priežasties – žmonės yra kvaili. Neišsilavinę ir užguiti. Trokštantys pramogų ir skandalų religijoje ir moksle. Ko norima iš televizoriaus, norima ir iš visos kultūros, istorijos, religijų – pramogų.
Visas šiandieninis pseudoerezijų intelektinis bagažas – tai seksualinis priekabiavimas prie Jėzaus. Daugiau nebeneša ir nepaneša moderni sąmonė arba geriausiu atveju pakelia savo lygį tiek, kad politinio korektiškumo reikalavimą išplečia ir iki evangelijų. O jeigu jose Jėzus seksualiai nepriekabiauja prie Magdalietės ar nešventina moterų į kuniges – tik blogiau evangelijoms, jos bus pataisytos ir pritrauktos iki didžiojo TV žiūrėtojo intelekto bei emocijų lygmens.
"Da Vinčio kodas" – ryškus atvejis. Gal net simbolis. Tiriamoji romanistika, kuri atras ir apaštalų maurų, ir apaštalų transvestitų. Nesu gerai apsiskaitęs – tikriausiai tai jau yra padaryta. Atlikta.