Šiandien "LŽ" spausdina trumpą ištrauką iš spaudai ruošiamos knygos darbiniu pavadinimu "Rudens monologas" skyriaus "Vaikystė".
Prisiminimai tolygu išpažinčiai sau ir kitiems. Jei nebūtų buvę mano tėvų, nebūtų ir šių prisiminimų. Mano tėvas - Borisas Dauguvietis, teatro režisierius. Mama Nelė Vosyliūtė-Dauguvietienė, teatro aktorė. Gimiau aš 1926 metais, lapkričio mėnesį.
Žaldokas
Visas vaikystės vasaras praleisdavau Dauguviečiuose, Biržų rajone, tėvo tėviškėje. Dabar sodybos kieme telikęs stiebas, įkastas mano tėvo, ir krepšinio lankas - daugiau nieko, aplinkui namus "pustynė". Ir kad ir kaip juokinga - visur apyniai.
Mano tėvas buvo aludaris ir po tiek dešimtmečių išgrobstytoje mūsų šeimos sodyboje, kurioje praleista daug puikių vasarų, - netikėtas gamtos priminimas apie mano tėvo pomėgį - kur tik likusi kokia sija ar pagalys, visur apsiviję apyniai.
Neprisimenu, kas pamokė, jog sutemus reikia išbėgti į lauką ir parodyti mėnuliui pliką užpakalį. Tada mėnulis žmogų visada seka. Išbėgau, parodžiau. Jėzau, nuo to karto bijodavau išeiti vakare į lauką. Einu į tualetą, kuris, aišku, buvo lauke, ir atrodo, kad mėnulis viską mato. Nusiramindavau tik į Kauną grįžusi, nes tarp šviesų neatrodydavo, kad jis į mane žiūri. Mano tėvas buvo aludaris. Alaus darymas tėvui buvo tarsi apeigos. Jis žinojo ne vieną alaus gamybos paslaptį, jų niekam neišduodavo. Alų darydavo labai stiprų ir visi smalsaudavo, iš ko ir kaip jis padarytas. Bet tėvas lyg vandens į burną prisisėmęs tylėdavo.
Tėvas pasakojo, kad netoli Dauguviečių iš tikrųjų stovėjo trobelė, joje iš tikrųjų gyvenęs Žaldokas. Tėvas jį vadino alaus profesoriumi. Tas žmogus ir buvo spektaklio "Žaldokynė" pagrindinio veikėjo prototipas.
Vienas geriausių tėvo draugų Dauguviečiuose - pasienietis Navakas. Jis atvykdavo pas tėvą, o jau tada dvi paras krūmeliuose, prie upės, veikdavo fabrikėlis rūkdavo dūmai. Kitoje Nemunėlio pusėje gyveno latvis pasienietis. Prisimenu net jo pavardę Aišparas. Kai jis pamatydavo rūkstantį dūmelį, pasikinkydavo arklį į bričkelę. Pravažiuodavo pakrante vieną kartą, antrą. Pamatęs, kad jau baigta, pririšdavo arklį krūmuose ir perbrisdavo Nemunėlį. Tada ir prasidėdavo.
Pirmiausia alaus bandymai. Tėvas, Navakas ir tas latvis ragaudavo pirmininką (pirmąjį alų). Paskui gabendavo statinaites į šaltą "sklepą". Bando bando. Visą parą. Arklys neėdęs ir negėręs. Antros dienos pavakare atbėga to Aišparo žmona. Šaukia, makaluoja rankomis kitapu Nemunėlio: "Brauk majas, majas brauk - eik namo, nes arklys negirdytas ir nešertas". Gerdavo po klevu, ten stovėjo stalas ir suolai. Prisigeria, tai Navakas, apsikabinęs latvį, šaukia: "Lai dzyvuoj Latvija". Tas rėkia: "Į Lietuvą, į Lietuvą".
Kartą mama išvažiavo į Palangą, o tėvas, padaręs alaus, "užbaliavojo". Gėrė dvi ar tris dienas be perstojo. Pirmą kartą gyvenime parašiau mamai laišką: "Tėvas gėrė. Suėdė du kumpius, papjovė šešis viščiukus, žąsį". Mama grįžo, tėvas tą laišką rado, tai po to dar ilgai žnybdavo man į užpakalį sakydamas: "Šnipas, šnipas". Buvau apkūni, tai kartais dar pridėdavo "Solcesonas šnipas".
Gyvenimo spektaklis
Visas mano gyvenimas lyg spektaklis. Namie pas mus jis niekad nesibaigdavo, mat tėvas buvo neapsakomas humoristas. Prisimenu tėvus, jų tarpusavio santykius. Mama suvalkietiškai užsispyrusi. Suvalkietiškas charakteris - tvirtas. Dauguma nepriklausomybės kūrėjų, Lietuvos švietėjų buvo suvalkiečiai, racionalūs. Ne veltui man patinka toks anekdotas: iš parašiuto išmetė suvalkietį ir aukštaitį. Suvalkietis leidžiasi ir galvoja, kad tik parašiutas nesuplyštų, nes bobai neliktų medžiagos suknelei. Aukštaitis lekia ir galvoja: "O kad dabar mane visos kaimo mergos pamatytų". Tokie klasikiniai būdo bruožų skirtumai buvo būdingi ir mano tėvams - suvalkietei mamai ir aukštaičiui tėvui.
Mama buvo nepaprastai elegantiška - viena gražiausių ir inteligentiškiausių to meto Kauno moterų. Ji visus savo uždirbtus pinigus išleisdavo, kaip tėvas sakydavo, skarmalams. Matyt, iš mamos ir aš paveldėjau pomėgį puoštis. Pasakoja, eidavau su aukle pasivaikščioti ir pasiimdavau laikraštį. Mama niekaip nesuprasdavo, kam mažam vaikui laikraštis. Turėjau labai gražius raudonus lakuotus batukus su sagtele. Kaune tada šaligatvių nebuvo. Kelias dulka, dulkės gula ant gražiųjų batelių, tai kelis žingsnelius paeinu ir su laikraščiu juos nuvalau, vėl paeinu, vėl patrinu.
Tėvas buvo lengvabūdis ir linksmuolis, nuolat megzdavo visokius romaniukus. Motina apie juos, žinoma, sužinodavo paskutinė. Ji niekada nieko nesakydavo, bet leisdavo suprasti jau žinanti. Nuo tos dienos romanas baigdavosi. Tėvas mėgdavo sakyti: "ėmona - tai proza, o man reikia poezijos. Ji mane kritikuoja, o tos panelės visos nori būti artistėmis, visos mane dievina". Aš jį suprasdavau, o jis - mane.
Kad ir toks pavyzdys. Grįžau (jau po karo) iš Prancūzijos su labai gražiu languotu sijonu. Kartą ieškau to sijono ir niekur nerandu. Mama ieško, namų šeimininkė ieško. Matau, tėvas pirštu kviečia mane į savo kambarį ir tyliai sako: "Tu gerai pagalvok, gal iš kur nors pabėgai vien su apatiniu". Išpūčiau akis, nes supratau, kad jo gyvenime tokių situacijų būta.
Tėvo darbo sutartyje buvo parašyta: per metus pastatyti ne daugiau kaip 14 spektaklių. Jis pyškindavo per metus po dešimt, po dvylika. Suprantama, jis gaudavo ir kritikos, juk negali tokia daugybė spektaklių sulaukti vien pagyrimų. Juos tiesiog kepdavo, tad laiko tobulinti pritrūkdavo.
Ypač tėvą ėdė Balys Sruoga. Jie neišvengė asmeniškumų, skyrėsi jų pažiūros. Kauno menininkai rinkdavosi pagerti į tokią "božegraiką". Tėvas tuo metu kaip tik pradėjo vilioti mamą. Ją atsivedė ir į "božegraiką". Ten Sruoga sėdėjo. Tėvas buvo pastatęs spektaklį misteriją "Nuvainikuotoji vaidilutė". Jį rodydavo lauke. Sruoga, eidamas pro šalį, pažiūrėjo į mano mamą ir metė: "Nuvainikuotoji vaidilutė". Tėvas pakilo ir trenkė Sruogai. Sruoga davė atgal. Aišku, po viso šito liko nuosėdos.
Rasų kapinėse jie guli vienas šalia kito. Juokinga. Galvoju: "Dieve Dieve, visi į vieną vietą". Mama pasakojo, kaip tėvas Smetonos laikais, kokiais 1926 ar 1927 metais, važiavo pasveikinti jubiliato Konstantino Stanislavskio į Maskvos MCHAT'ą. Nukakęs Rusijos sostinėn susitiko bendramokslius iš Peterburgo Aleksandrinkos teatro mokyklos - MCHAT'o žvaigždę Vasilijų Tatarkovą, kitus. Susitiko ir, matyt, smagiai pauliavojo su draugais. Grįžo jis plikas, nurengtas, taip, kaip sovietmečiu grįždavo amerikonai. Kostiumus paliko, kaklaraiščius, marškinius draugus aprengė.
Mama prisimena jį parsiradus su kažkokiomis treninginėmis kelnėmis, rusiškais marškiniais, užsegamais šone, ir su šlepetėmis, bet užtat nešiną geru puskibiriu raudonų ikrų. Lietuvoje Smetonos laikais delikatesai buvo brangūs.
Išdaigos
Papečkys buvo labai aukštas valdininkas - Prezidento Antano Smetonos kanceliarijos viršininkas. Su jo dukra draugavome. Abi siausdavome. Namie aš - šventa, o išėjosi į gatvę virsdavau kitu vaiku. Tėvus mokytojai kiekvieną šeštadienį kviesdavosi į gimnaziją. Piktybiško nieko nedarydavau, tik drabužinėje matematikos mokytojui vinimis kaliošus prikaliau. Jis truputį šlubčiodavo. Įsiavė prikaltus kaliošus ir griuvo. Niekas nežinojo, kieno tai darbas, tačiau vėliau mane išdavė. Sulaukiau visų gimnazistų garbinimo, o išdaviką berniokai priplojo.
Su gimnazijos draugėmis krėsdavome išdaigas Kauno zoologijos sode. Po pamokų į jį pėsčios eidavome. Paklausit, ko eidavome? Atsistodavome prie beždžionių narvų ir prieš jas išsidirbinėdavome, visokias minas išdarinėdavome. Beždžionės į mus žiūrėdavo paklaikusiomis akimis, spausdamos savo jauniklius beždžioniukus prie krūtinės, atbulos nuo mūsų traukdavosi. Mums jų reakcija - didžiausias džiaugsmas. Kaip mes joms atrodėme? Kas mes per gyvuliai? Rankomis gestikuliuodavome, akis vartydavome, veidą kraipydavome. Aš pakaušį mokėjau judinti, mano draugė - ausis.
Gimnazijoje mokėsi toks Kvederavičius, baisus chuliganas. Per tikybos pamokas, užuot klausęs, kažin ką pjaustydavo po stalu. Staiga pastoriaus (esame evangelikai liuteronai, kiti mus vadindavo bambizais) balsas: "Kvederavičiau, ką pamatė Trys karaliai nuėję į mišką?" Gimnazistas atsistoja: "Medžius". Pastorius: "Sėsk tu mėšlo krūva".
Mama, išvykdama dirbti į ką tik kuriamą Šiaulių teatrą, nusprendė mane palikti saugiose rankose - pervesti į vienuolių kazimieriečių "Saulės" gimnaziją. Gyventi turėjau vienuolių bendrabutyje. Devynerių metų jau lankiau pirmąją gimnazijos klasę. Jėzau Jėzau. Rytą melstis, prieš pamokas melstis, per pertraukas - į koplytėlę, prieš pietus melstis. Vienuolės, matyt, turėjo tikslą atvesti mane į teisingą - katalikybės - kelią. Per parengiamąjį laiką, kol tėvai ruošėsi išvykti, pasidariau beprotiškai dievota. Norėjau eiti į vienuolyną. Bendrabučio kambaryje mūsų gyveno gal kokia dvylika. Už užuolaidos - vyresnioji sesuo vienuolė.
Kartą atvažiavo pasaulinio garsus pianistas Artūras Rubinšteinas. Prisimenu, jis, aš ir mama ėjome Laisvės alėja. Apie tai pasakodavo mama: "Priėjome Įgulos bažnyčią. Staiga mano vaikas puolė ant kelių ir pradėjo žemę bučiuoti". Mamai pasidarė gėda. Rubinšteinas žiūri, o aš žegnojuosi rankas iškėlusi į dangų. Pareidavau namo šeštadienį sekmadienį, tai vėl rėkdavau: "Sandoros skrynia, melskis už mus". Tėvas sakydavo: "Na, kaip gali "jaščikas" už žmogų melstis". Kartą tėvui dėl viso šito trūko kantrybė ir jis pasakė: "Baigta. Taip daugiau nebus. Važiuojame visi į Šiaulius".
Gimiau tėvams dar nesusituokus. Mane pakrikštijo evangelike reformate. Kartą susitiko Tumas Vaižgantas mano mamą ir sako: "Vosyliūte, ką tu čia dabar sugalvojai? Tu katalikė, o duktė - evangelikė reformatė". Mama aiškinasi: "Esu be "šliūbo", tai kas gi iš katalikų kunigų išdrįstų nesantuokinį vaiką krikštyti?" Jis pasipiktinęs suriko: "Ką? Man negalėjai pasakyti? Manai, nebūčiau jos pakrikštijęs?" Krikštijo mane pompastiškai. Atrodė tarsi ne krikštynos keliamos, o trankios vestuvės. Trys krikšto tėvų poros buvo: Elena Žalenkevičaitė-Petrauskienė su poetu Kaziu Binkiu, Vincė JonuškaitėZaunienė su Konstantu Glinskiu ir aktorė Ona Kurmytė su Antanu Sutkumi.
Tėvas K.Binkį labai mylėjo. Jis buvo mano krikštatėvis. Labai gražus vyras. Tėvas, kai išgerdavo, nepaprastai daug šnekėdavo. Būdavo, grįžta, mes su mama jau gulime. Tėvas šneka: "Koks aš gražus, koks aš talentingas, viską galiu". Paskui - mirtina pauzė ir tęsinys: "Bet Kaziukas už mane ir gražesnis, ir talentingesnis".
Gražuolis Kazys Binkis, amžina bohema, mūsų namų lankytojas. Kai jis rašė "Atžalyną", tėvas jo ieškodavo - žinodavo, kur galima rasti. Binkis parašo vieną veiksmą ir dingsta. Aktoriai repetuoja, repetuoja, o kito veiksmo dar nėra. Suranda tėvas autorių ir priverčia rašyti tęsinį. Abu užsidarę rėkauja, mostaguoja rankomis, kol iškepamas kitas veiksmas. Tada ir vėl bohema... Kaziukas mūsų namuose buvo dievinamas.
Pirmuoju sovietmečiu, prieš karą, tėvą siuntė į Maskvą, regis, sveikinti kažkokio teatro jubiliejaus proga. Išlydėjome jį ir dainininką Romaną Marijošių, ilgai gyvenusį Sovietų Sąjungoje, žinomą sovietinių dainų atlikėją. Juodu abu atvažiavo iš Kauno į Vilnių, čia jiems reikėjo persėsti į traukinį, vykstantį į Maskvą. Traukinio teko laukti šešias ar septynias valandas. Tėvas atėjo į teatrą J.Basanavičiaus gatvėje, prisigėrė ir užmigo pusrūsyje. Vėliau jis šiam teatrui vadovavo. R.Marijošius, nesulaukęs tėvo, vienas išvažiavo. Kitą rytą prasidėjo karas. Taigi Antrasis pasaulinis karas užklupo tėvą pusgirtį teatro pusrūsyje. O Romanas išvažiavo ir grįžo jau kartu su sovietų valdžia.