Nors „kovoje dėl Ukrainos“ dalyvavo nemažai išorinių jėgų, šios valstybės viduje irgi vyko bei tebevyksta rimta kova. Atrodo, kad šiandien laimi prieš europinį Ukrainos kelią nusiteikusios matomos (ir užslėptos) jėgos.
Komunistai svajoja apie kitokią sąjungą
Vieni aršiausių europinės Ukrainos integracijos priešininkų yra šios šalies komunistai. Ukrainos komunistų partija apverkdama vieną sąjungą (šiuo atveju – Sovietų Sąjungą) svajoja apie kitą, bet tai nėra ES. Ukrainos komunistams Maskva išliko vieninteliu orientyru, todėl jie be didesnių vidinių abejonių palaiko visus integracinius procesus, nukreiptus į naują posovietinės erdvės susivienijimą. Jei būtų Ukrainos komunistų valia, jų šalis jau rytoj įstotų į Muitų sąjungą bei amžiams susietų savo likimą su Rusija.
Komunistų neapykanta Europos Sąjungai yra gana natūrali. Kaip galima pamatyti analizuojant Ukrainos komunistų partijos lyderio Petro Simonenko pasisakymą mitinge, skirtame Spalio revoliucijos 96-osioms metinėms, ES komunistams asocijuojasi su nekenčiamu „kapitalistiniu pasauliu“. Praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų po Sovietų Sąjungos žlugimo Ukrainos komunistų retorika nė kiek nepakito – jie vis dar keikia Vakarus, kur „išnaudojama darbo liaudis“.
Europos Sąjungą Ukrainos komunistų partija laiko priešišku dariniu. Savo pasisakyme P. Simonenko į vieną krūvą suvertė ES, JAV ir NATO, taip apibūdindamas blogio koaliciją, kuri neva svajoja pasiglemžti Ukrainos rinką, pigiai išnaudoti darbo liaudį bei „atplėšti Ukrainą nuo Rytų slavų civilizacijos šaknų, paverčiant ją NATO forpostu prieš Rusiją“.
Visa tai leidžia Ukrainos komunistų partijai formuluoti strateginius tikslus – pasipriešinti integracijai į ES (ir į bet kurias kitas Vakarų pasaulio struktūras), siekti suartėjimo su Rusija bei... svajoti apie naują socialistinę revoliuciją.
Europos Sąjunga kaip baidyklė
Jei Ukrainos komunistų pozicija yra aiški (ir iš jų vargu ar galima būtų tikėtis ko nors kito), tai kita prieš europinę integraciją nukreipta jėga yra žymiai egzotiškesnė (ir dėl to įdomesnė). Tai 2012 metų balandžio mėnesį suformuotas visuomeninis judėjimas „Ukrainos pasirinkimas“. Jo lyderiu tapo žinomas šalies verslininkas (prieš penkerius metus jo turtai buvo vertinami maždaug 460 mln. JAV dolerių) ir politikas Viktoras Medvedčiukas. Šį Ukrainos politinio ir visuomeninio gyvenimo veikėją verta pristatyti kiek plačiau.
V. Medvedčiukas išgarsėjo dar sovietmečiu. Jis buvo žinomų Ukrainos poetų-disidentų Jurijaus Litvinovo ir Vasiliaus Stuso advokatas, tačiau realiai jų negynė, o iš esmės atvirai vykdė sovietinės valdžios, siekusios šiuos disidentus represuoti, užsakymą.
Abejotina šlovė nesutrukdė V. Medvedčiukui padaryti sėkmingos karjeros ir jau nepriklausomoje Ukrainoje. Galiausiai jis įėjo į buvusio šalies prezidento Leonido Kučmos komandą ir net buvo vadinamas „pilkuoju valdžios kardinolu“. Numanoma, kad V. Medvedčiukas galėjo prisidėti ir prie rinkimų rezultatų Viktoro Janukovičiaus naudai falsifikavimo 2004 metais (būtent dėl šių falsifikavimų Ukrainoje kilo Oranžinė revoliucija).
Labai įdomus faktas V. Medvedčiuko biografijoje yra ir tai, kad 2004 metais jis pakrikštijo savo dukrą Sankt-Peterburgo Kazanės sobore, o jos krikšto tėvais tapo ne kas kitas kaip Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Dmitrijaus Medvedevo žmona Svetlana.
Šiandien V. Medvedčiukas net nebando slėpti savo orientacijos Rusijos link. „Ukrainos pasirinkimas“ skyrė dideles lėšas agitacinei kampanijai nukreiptai prieš ES. Kijeve (o numanomai ir kitose šalies miestuose) galima pamatyti nemažai plakatų su „Ukrainos pasirinkimo“ simbolika, kurie baugina, kad suartėjimas su ES reikš darbo vietų praradimą, o produktai, kuriuos galima buvo įpirkti už grivnas kainuos tiek pat eurų. Žinoma, jokiais objektyviais argumentais šie teiginiai nėra paremti.
Savo programoje „Ukrainos pasirinkimas“ pasisako už Eurazinę integraciją, t.y. suartėjimą su Rusija ir įstojimą į Muitų sąjungą. Pagrindiniai argumentai, kurie išsakomi dėl būtent tokio integracijos vektoriaus pasirinkimo yra tai, kad Ukrainai siūloma lygiavertė narystė Rusijos inicijuojamose sąjungose, o asociacijos sutartis su ES dar negarantuoja šalies narystės Europos Sąjungoje. Be to, „Ukrainos pasirinkimas“ teigia, kad ES plėtra baigėsi ir Ukrainos, suartėjimo su Europos Sąjunga atveju, laukia amžinos vargšės giminaitės likimas.
Tyliai žlugdoma suartėjimo su ES viltis
Abi čia paminėtos politinės jėgos yra atviros Ukrainos suartėjimo su ES priešininkės, tačiau galima kalbėti ir apie paslėptus suartėjimo su Europos Sąjunga priešus. Pastarųjų mėnesių įvykiai rodo, kad tokiais priešais galima įvardyti valdančiąją Regionų partiją bei jos lyderį, šalies prezidentą Viktorą Janukovyčių.
Daug kam sukėlė nuostabą tai, kad prieš kurį laiką dabartinio Ukrainos prezidento ir kitų jo partijos atstovų retorikoje atsirado eurointegracijos tema, tačiau šiandien tampa aišku, jog tai buvo tik kaukė, o gal ir priemonė Rusijai, kuri pradėjo stipriai nervintis dėl galimo Ukrainos „praradimo“, šantažuoti.
Sunkia ir faktiškai neįveikiama kliūtimi V. Janukovyčiui taip pat tapo ir ES reikalavimas pripažinti, kad Ukrainoje buvo taikomas vadinamasis selektyvus teisingumas. Europos Sąjunga pareikalavo išlaisvinti dėl politinių motyvų nuteistą pagrindinę V. Janukovyčiaus oponentę Juliją Tymošenko, tačiau šis klausimas vis dar yra vilkinamas. Dabartiniam Ukrainos prezidentui ir Regionų partijai tai politinio įvaizdžio ir asmeninių ambicijų klausimas, todėl vengiama net priimti kompromisinį sprendimą – paleisti J. Tymošenko gydytis į Vokietiją, kuri sutinka priimti šiuo metu kalinamą buvusią ministrę pirmininkę.
Paminėti dalykai, kurie tampa akivaizdūs tik dabar, iš tikrųjų neturėtų pernelyg stebinti. V. Janukovyčius savotiškai bijo suartėjimo su Europos Sąjunga, nes tai pirmiausiai reikštų būtinybę laikytis tam tikrų principų ir taisyklių. Toks suartėjimas galėtų garantuoti Ukrainai demokratinę raidą, tačiau, matyt, šis kelias neatitinka V. Janukovyčiaus interesų. Tad europinė šalies integracija šiandien yra tyliai žlugdoma valdančiosios jėgos vangumu ir neveiksnumu.
Iš kitos pusės, V. Janukovyčius turėtų suprasti, jog ir suartėjimas su Muitų sąjunga turi labai daug esminių pavojų. Rusija eilinį kartą parodė savo charakterį bei pademonstravo, kad nesiruošia elgtis su Ukraina kaip su lygiu partneriu (ypač po pastarosios flirto su susivienijusia Europa). Daugiausia, ko gali tikėtis Ukraina, tai kad ambivalentiškoje Rusijos politikoje Ukrainos atžvilgiu rimbą kartais vis gi keis meduolis.
Europinės politikos stoka
Galimas suartėjimas su Europos Sąjunga buvo didele viltimi Ukrainai. Dabar europinės integracijos durys nors ir neužtrenktos, bet akivaizdžiai pridarytos. Atrodo, kad jau net patys didžiausi optimistai nustoja tikėti, kad Ukraina lapkričio pabaigoje Vilniuje pasirašys asociacijos sutartį su ES.
Galbūt greiti ir ryžtingi šalies vadovo sprendimai dar galėtų išgelbėti situaciją bei leistų Ukrainai paskutiniu momentu įšokti į eurointegracijos traukinį, tačiau tam, kad galima būtų ryžtis tokiems sprendimams, reikia būti ir atitinkamo – europinio – masto politiku. Deja, bet vargu ar taip galima būtų apibūdinti V. Janukovyčių.
Visa tai labiausiai turėtų džiuginti europinės Ukrainos integracijos priešininkus. Taip pat galima suprasti tokių Aukščiausioje Radoje esančių europietiškai orientuotų politinių jėgų kaip „Batkovščina“, „Svoboda“ ir „UDAR“ nusivylimą ir nuoskaudą. Buvo akimirka, kai ir jos patikėjo, jog Regionų partija gali priimti istorinį sprendimą ir žengti žingsnį, kuris priartintų Ukrainą prie Europos.