Manau, kad Lietuvoje marihuana neturėtų būti legalizuota. TAČIAU visiškai palaikau šios substancijos dekriminalizavimą. Lietuvos visuomenėje giliai įsispraudusios sovietinės okupacijos žymės lemia žmonių požiūrį į jaunų žmonių ugdymą. Ugdymą draudimais, bet ne švietimu. Marihuana yra demonizuojama arba dievinama, maža pasvertų pozicijų šiuo klausimu. Manau, dar nesame pasiruošę ją legalizuoti.
Kai matau nepagarbą valstybės simboliams, elgesį viešajame transporte, pesimizmą, atsakomybės už visų mūsų gerovę trūkumą, treninguotą jaunimą kuris mano kad „pyderastkės“ yra gražios, matau jog visuomenė dar nėra pribrendusi tokiems radikaliems pokyčiams. Piktnaudžiavimo marihuana nuošimtis Lietuvoje būtų tiesiog per didelis. Aišku, visa ta tėra svarstymai. Legalizavimą gal reikėtų svarstyti net tada, kai sėkmingai išmokysime jaunąją kartą, kokios yra šios substancijos piktnaudžiavimo pasekmės. Tačiau teisėtvarkoje kanapes atskirti nuo kitų narkotinių medžiagų galima jau dabar.
Dekriminalizavimas reiškia, kad už mažus marihuanos kiekius turėtų būti skiriamas pamokymas ar bauda, o įvykis turėtų būti traktuojamas kaip nusižengimas. Tačiau ne nusikaltimas. Šiuo metu kanapių mėgėjai prilyginami sunkiųjų narkotikų vartotojams. Sovietinis mąstymas atsispindi archajiškuose Lietuvos įstatymuose (str 259-269). Teisėsauga nemato jokio skirtumo tarp gramo marihuanos ir gramo heroino, o už suktinuką su panagės dydžio džiūvėsėliu gali sėsti į kalėjimą kad ir 10 metų. Narkotikų prevencijai skiriamas nepakankamas dėmesys, todėl dešimtims jaunų žmonių užkertami vartai į gerą darbą, karjerą ir dorą gyvenimą, nes jie atsipalaidavimo akimirką buvo sugauti su nedaug kenksmingu rūkalu. Patologija gimdo patologiją.
Besąlygiškas draudimas, išskyrus ypatingas išimtis, yra politinio trumparegiškumo požymis. Galima besąlygiškai drausti grafičius ir piktintis kad jie nedingsta. Galima besąlygiškai bausti dviratininkus už nusižengimus, užuot patvarkius dviratininkų takus. Taip pat galima persekioti marihuanos rūkalius ir naiviai tikėtis kad problema išnyks. Tai yra bereikalingas valstybės išteklių, laiko ir energijos švaistymas. „British Medical Journal Open“ ataskaita pateikia aiškias išvadas – karas prieš narkotikus yra pralaimimas. Narkotikų kaina krenta, kokybė kyla, o tuo pačiu didėja jų vartojimas. Šis „karas“ remiasi „gateway drug“ („įžengimo“) prielaida: lengvieji narkotikai tai tik pirmas žingsnis link sunkiųjų. Ši teorija nėra pilnai patvirtinta, o kai kurie tyrimai netgi ją neigia. Šią išvadą patvirtina žemas narkotikų suvartojimas Olandijoje, kuri legalizavo žolės pardavimą. Laikas keisti strategiją, mažinti paklausą, šviesti visuomenę ir visų pirma diferencijuoti sunkiuosius ir lengvuosius narkotikus. Dekriminalizavus marihuaną teisėtvarka susikauptų ties kokaino, heroino ir kitų labiau žalingų substancijų šalinimu.
Europos Sąjunga nusiplovė rankas. Ji atidavė marihuanos reguliavimą valstybių narių kompetencijai. Todėl egzistuoja dideli skirtumai tarp kanapių statuso paskirose šalyse. Pavyzdžiui, Belgija, Čekija, Danija, Olandija ar Kipras pakankamai laisvai traktuoja žolės rūkymą. Kita vertus, Lietuva, Slovėnija, Lenkija ar Austrija neskiria šios narkotinės medžiagos nuo kitų (išsamesnę informaciją apie paskiras valstybes galima rasti čia). Daugelis formaliai griežtų valstybių praktikoje elgiasi atsainiai ir nepersekioja vartotojų. Lūžiai politikoje jau įvyko – Urugvajus legalizavo kanapių auginimą ir rūkymą, Vokietijoje tam tikrose žemėse leidžiama turėti nedidelius kiekius, keturi Šveicarijos kantonai leidžia ribotą ganjos auginimą ir vartojimą, dvi JAV valstijos legalizavo vartojimą, daugelis kitų – vartojimą medicininiais tikslais.
Manau, jog Europos Parlamentas įdėmiai stebi padėtį ir galų gale pradės reguliuoti šią substanciją. Kovos kaina yra labai aukšta, efektyvumas prastas, o galimos įplaukos iš apmokestinimo skamba tikrai patraukliai. Politikos formuotojai žino, kad problema yra jautri. ES tiesiog nenori eksperimentuoti, kol nepaaiškės ilgalaikės liberalaus teisinio reguliavimo pasekmės. Skirtumai tarp valstybių narių šiuo klausimu vis dar per dideli, kad būtų galima įvesti reguliavimą. Tačiau tai nėra pasiteisinimas Lietuvai. Apie problemą reikia kalbėti, kol politikai supras dabartinės teisinės padėties absurdiškumą. Manau, kad dekriminalizavimas kaip pirmas žingsnis link legalizavimo tinkama strategija. Draudimas pardavinėti alkoholį po 22 valandos parodė, jog Lietuvos politikai pakankamai valingi, kad mažintų jaunų žmonių priklausomybę nuo žalingų substancijų. Tačiau sveika pilietiška visuomenė ugdoma ne draudimais, bet pagarba kitų protui.
Parengė Tomas Marcinkevičius